Prislopintas žemės balsas – priekaištas apsileidėliams

Pastaruoju metu kasdien vis girdžiu skalambijant televizijos laidose, spaudoje, kad žemės ūkio minist­ras Bronius Markauskas „nusavino‘‘ kelių arų privačios žemės sklypelius.

Potekstėje sklando rašančiųjų spaudoje ar kalbančiųjų televizijoje mintis: „Va, koks tas žemdirbių vadas, tai ko tikėtis iš kitų, jei ministerijos galva tokiais grobuoniškais darbais save garsina?‘‘ Ir kad vienąkart būtų tarp kitko paminėtas ministras, bet dabar beveik kiekvieną dieną kažkokiems oponentams jis vis užkliūva. Štai „Dėmesio centre‘‘ televizijos laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis nedavė ministrui net prasižioti: puolė iš visų jėgų kaltinti, kas būdinga šios rūšies žurnalistui. Ir ką jau tas ministras čia baisaus padarė? Mano supratimu, dar vieną žemės lopinėlį išgelbėjo nuo dirvonuojančio pūdymo.

Dažnai man tenka keliauti iš Gargždų į Kretingą, kur pro mašinos langą stebiu, kaip iš tolo linguoja smilgų laukai laukeliai, prie kurių jau seniai buvo prisilietusi technika. Matau, kokia žemė dirbama ir kokie ruožai apleisti, dirvonuoja, tačiau dėl to jokiems politikams neskauda galvos.

Tokių apleistų žemių yra dabar mano gimtinėje, Klaipėdos ir Kretingos rajonuose ir turbūt visoje Lietuvėlėje. Nors išsiilgusi žemė tyliai šaukia ir neprisišaukia žmonių, apleidusių ją, privertusių dirvonuoti. Gi priekaištai žiniasklaidoje, jog ministro artimieji esą nesusitarus įdirbo mažą privatų sklypą – tai lašas jūroje, palyginti su apleistais dirvonais Lietuvėlės mastu. Netikiu, kad nebuvo atsiklausta sklypų, kuriuos įdirbo ministro artimieji, šeimininkų.

Šiuo požiūriu teisus rašytojas Romualdas Granauskas, kuris apysakoje „Gyvenimas po klevu‘‘ rašo, jog kaimo žmonėms teko nelengva dalia: „Kaip gyvensim be savo žemės, be grūdo saujoj, kaip gyvensim tokiame netikrume ir nežinojime?‘‘Mano bendraamžių karta su tėvais išgyveno, nes „lieka mano žemelės rėžis, kuris nesudegs, kurio neišveš, neištrems, nesusprogdins. Tai jis apgins nuo bado, nuo ubago lazdos, nuo visko“, – rašė R. Granauskas. Kiek šioje apysakoje pasakyta apie žemę tiesos, kiek sukelta abejonių, pasvarstymų, kodėl tokia aplinka, padėtis?

Kartais šmėsteli mintis, jei buvę anų laikų artojai trumpam prisikeltų iš kapų ir pamatytų tuos dabartinius žemės apleistus ruoželius, prabiltų tokia kalba, kad daug kam būtų nejauku, nes žemė, anot R. Granausko, „turi atmintį, ji turi gerą atmintį.“

Manyčiau, kad rašantiesiems apie žemę verta pavartyti minėtą R. Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“, nuoširdžiai paimti į rankas, paskaityti ir į problemą pažvelgti plačiau. Tai ne vieno ar kito žemės ruoželio problema. B. Markauskas, prieš tapdamas žemės ūkio ministru, buvo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys. Man, šių eilučių autoriui, teko dalyvauti posėdžiuose svarstant aktualius klausimus. Mane žavėjo B. Markausko ramus būdas, svarstomų klausimų išmanymas, jei tai buvo susiję su žemės ūkiu, kaimo žmonių kultūra. Nė karto neteko girdėti, kad B. Markauskas, kalbėdamas posėdžio metu, pakeltų balsą ir piktai replikuotų, nors buvo opozicijoje.

Ta proga prisiminiau pokalbį su vienu valstiečiu iš Priekulės, kurio klausiau: „Kas atsitiko su žeme, nors ana grąžinta tikriems šeimininkams, tačiau daug kur dirvonuoja.“ Sutarėme, kad jo pavardė nebus viešai paskelbta. „Žemė ir žmogus pavargo, – prisipažįsta žemdirbys, – dažnai atsiklaupęs ir pridėjęs ausį prie žemės paviršiaus tartum girdžiu jos pavargusį balsą. Žemė susirūpinusi klausia, ar sugrįš žmogaus rankos, tiek amžių glosčiusios mane?“

Čia reikia kurį laiką tik patylėti. Yra ko pamąstyti ir valdžiai, ir žmonėms, kad jie pagaliau atsikvošėtų ir jų rankos kasdien liestų žemės grumstą, vėl bertų grūdą, sodintų daržoves.

Albinas KLIZAS

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių