Propagandinėje migloje klaidžioja lengvatikiai
Šią savaitę Gargžduose viešėjo aukšto rango politikas, kuris atvirai didžiuojasi draugyste su Kremliumi, propagandiniuose kanalizacijos vamzdžiuose atitinkamu turiniu laisto Lietuvą ir nuolat viauksi, kad Europos Sąjunga sugrius. Bet tai jam kas mėnesį kaip Europos Parlamento nariui į kišenę netrukdo įsidėti po beveik
7 000 eurų. Tai yra ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai. Tiek, kiek eilinis lietuvis su savo minimaliu atlyginimu uždirbtų per du gyvenimus. Ką nušalintasis prezidentas veikia Briuselyje, kur jo darbai Lietuvai? Girdisi tik nuolatinis barbenimas: blogai, blogai. Bet jam tai labai gerai. Kai kiti dirba, jis turi laiko paviauksėti. Vis vien iš kasos kas mėnesį gaus po apvalią sumą ir nė euro mažiau, jei ir prasnaudei kokį posėdį. Rusijoje tokios laisvės nė su žiburiu nerasi.
„Pažiūrėjus į europarlamentarų sąrašą, į kai kurias pavardes, man gėda dėl Lietuvos, kas mums atstovauja“, – pratarė jaunosios kartos, veržlios ir išsilavinusios, kolegė Briuselyje vykusiuose Lietuvos žurnalistų susitikimuose su Europos Parlamento nariais. Beje, į tuos susitikimus su žiniasklaidos atstovais užvakar mūsų miestą aplankęs ponas bene vienintelis neatėjo. Matyt, vengia nepatogių savo šalies žurnalistų klausimų. Kur geriau rasi, kaip spardyti į vienus vartus? Spardyti savo tėvynę, „sputnikams“ trinant rankas. Pasidžiaukime bent tuo, kad šio politiko ateitis politinėje arenoje gana miglota.
Apmaudu, kad toje migloje ima klaidžioti net rajono gyventojų išrinktieji kurti geresnį gyvenimą visiems. Štai vienas Tarybos narys savo feisbuko paskyroje uoliai platina liūdno veido patrono „auksines“ mintis, reklamuoja priešiškos Lietuvai ir kitoms ES šalims propagandos kanalu pripažintą (!) portalą ir galop „užmuša“ skaitytojus dar vieno įtartino veikėjo pasidalinta informacija, kokie amerikiečiai blogiečiai, kiek milijonų indėnų jie sunaikino… Bet kiek Stalinas lietuvių į Sibirą išvežė, kiek milijonų ukrainiečių badu nukankino ir kiek nuleido kraujo tai pačiai iškankintai rusų tautai, net neužsimena. Stebėtina, kad tokius paistalus platina kažkada už Lietuvos laisvę kovojęs žmogus. Ar jau mūsų, lietuvių, vertybėms visai atėjo galas, nes labai norisi į valdžią? O gal pamiršome labai išmintingą patarlę: eidamas su velniu obuoliauti, paliksi ir be terbos, ir be obuolių.
Lietuva propagandą ir dezinformaciją laiko aukšto lygio saugumo grėsme nacionaliniam saugumui. Taip pat kaip ir kitos Baltijos ir Europos Sąjungos šalys, kuriose apie tai kalbama atvirai. Pragyvenimo lygiu ir visu kuo pirmaujančios Skandinavijos šalys jau nuo mokyklos suolo moko vaikus atpažinti klaidinančią, netikrą informaciją – angliškai „fake news“. Visose šalyse veikia daugybė centrų, organizacijų, tarp jų ir kovojančių internete su „troliais“, skleidžiančiais melagingą informaciją, kuri gali sukelti labai rimtas pasekmes.
Antai Švedijos interneto portaluose buvo paskleista žinia, neva šalis ginklais rėmė Ukrainos karą. Ši melaginga žinia buvo smarkiai išplatinta, tad net krašto apsaugos ministrui teko aiškintis, kad tai netiesa. Tokių tikslų ir siekia propagandistai. Vakarų šalių saugumo tarnybų vadovai atvirai kalba apie tai, jog „de facto“ keliais lygiais vyksta informacinis karas, kuris yra hibridinio karo tarsi pilkoji zona. Tai nėra koks nors Rusijos kibernetinis chuliganizmas, o konkreti politinė veikla, į kurią investuojami milijonai. Tikslas – susilpninti Vakarų visuomenę, pakirsti pasitikėjimą Europos Sąjungos institucijomis, tiesiog pūsti miglą, malti niekus, trukdyti spręsti aktualius reikalus.
Anot šios srities ekspertų, sovietiniais laikais propaganda neturėjo įtakos, Vakarų neviliojo socialistinio gyvenimo realybė su karvių tešmenimis vietoje mėsos parduotuvių lentynose. Jeigu sovietmečiu būtų buvusi atverta geležinė uždanga, visi seniai būtų išsibėgioję, o emigracijos mastai, tikėtina, būtų nesulyginami su dabartiniais. Šiuolaikinė Rusijos propaganda rafinuotesnė, su lankstesne ideologija, be moralinių skrupulų ir tarsi paskendusi ūkanose, kuriose nesunkiai pasiklysta lengvatikiai, kuriems duodama tai, ką jie nori išgirsti. Žinios klastojamos net pasitelkiant aktorius, nuolatinius piketuotojus, o internetas gulte užgultas įvairaus plauko „trolių“, „botų“, net neegzistuojančių vardenių pavardenių, valdomų iš „centro“.
Tačiau šie „fokusai“ jau daugeliui atpažįstami, žmonės pratinasi tikrinti faktus, tampa nepakantūs melą, priešišką propagandą platinantiems, vakarietiškas vertybes, laisvės idealus trypiantiems veikėjams. Atsirinkti tą racionalų grūdą, diskutuoti, remiantis patikrintais faktais, visi turime išmokti – tiek viena, tiek kita pusė, turinti skirtingas pažiūras. Geriausias švyturys šiame kelyje – tikra, o ne suvaidinta dėl valdžios posto ar skanesnio kąsnio meilė savo Tėvynei.
