Puslapio viešnia

Geografės autoritetas – pavyzdys šių dienų mokytojams


90-ąją gyvenimo sukaktį ilgametė pedagogė Sofija Lamanauskienė pasitiko apsupta ne tik artimųjų, bet ir pedagogės autoritetą gerbiančių buvusių mokinių, kolegų. Pirmoji Gargždų mokyklos, dabar „Minijos“ vidurinės, mokytoja savo gyvenimo archyve yra sukaupusi begales prisiminimų, liudijančių ne tik mokslo, bet ir Gargždų raidą. Tačiau net ir dabartinėmis, pavydą keliančiomis, mokymo sąlygomis yra ko pavydėti smetoniškos kartos mokytojai – vaikų žinių troškulio, pagarbos ir paklusnumo geležinei geografės drausmei.


 – Pedagogės profesiją Jums atsiuntė likimas – ja tapote Antrojo pasaulinio karo metais. Kokia buvo toji pradžia?


– Tiesa, gimnaziją Palangoje baigiau 1939-aisiais, karo išvakarėse. Išlaikiusi paskutinįjį egzaminą grįžau pas tėvelius į Baublių kaimą Kartenos valsčiuje. Buvau pilna entuziazmo, besimatuojanti išleistuvių suknelę abiturientė, tačiau kitą rytą, išvydę nuo Gargždų pusės kylančius dūmus, supratome – perėjo frontas. Augau pasiturinčioje šeimoje ir nors buvome aštuoni vaikai, tėvai visus leido į mokslus, pati ruošiausi stoti į aukštąją. Amerikoje penkerius metus dirbęs tėvas grįžęs nusipirko žemės, įkūrė pavyzdinį ūkį. Tačiau kilus karui taip ir likau niekur neišvykusi, reikėjo kažkur dirbti. Laimei, vėliau mūsų šeimai pavyko išvengti tremties negandų.


Mokytojauti pradėjau iškart baigusi gimnaziją – buvau paskirta į Pažvelsio kaimo mokyklą. Vėliau pasiprašiau perkeliama į miestą ir taip atsidūriau Gargžduose. Pamenu nudegusio miesto vaizdą – buvome pirmieji čia vėl pradėję kurtis.


– Kaip prasidėjo Gargždų pirmosios mokyklos istorija?


– Su direktoriumi a. a. Liudu Jurguliu buvome pirmieji mieste dirbę mokytojai. Iš pradžių mokiau pradines klases, vėliau ėmė kurtis vyresniosios. Dėstėme viską – tuo metu baigęs vidurinę buvai didelis mokslininkas, mokytojais dirbo ir šešis skyrius tebaigę. Bet gi ką galėjome duoti vaikams, patys nieko neturėdami, mokydami iš vadovėlių, iš kurių anuomet ir patys mokėmės? Pamenu, kaip į mokyklą atvykus keliems išsilavinusiems mokytojams su kolege a. a. Eugenija Juodkiene sunerimome – juk išmes mus, nieko nebaigusias! Tuomet abi įstojome mokytis neakivaizdžiai. Nors jau buvau sukūrusi šeimą, penkerius metus studijavau geografiją.


Pradžia mokykloje buvo labai sunki. Neturėdami, ko valgyti, kartais net prašydavome kaime gyvenančių vaikų atnešti bulvių. Pamenu, kaip kartą mokinys atnešė sūrio – čia pat visi septyni pedagogai į lygias dalis pasidalijome. Parduotuvių nebuvo, drabužių irgi – iš dviejų suknelių pasisiūdavai vieną, kiti mokytojai dar ir klumpes avėdavome. Tačiau buvome labai draugiški, o ir gargždiškiai vaikai turėjo begalinį norą mokytis. Čia išleidau dvi pilnas abiturientų laidas.


– Teko girdėti, kad pas Jus nebuvo lengva užsitarnauti penketą?


– Žinoma, penketui (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema – aut. pastaba) reikėdavo pasistengti. Mano pamokose būdavo geležinė drausmė. Vaikai visuomet būdavo ramūs, žinojo, jog nekalbėsiu tol, kol bent kažkas nesiklauso. Kurį laiką man buvo patikėta dirbti bibliotekoje, taip pat ėmiau kaupti vaikų atneštą istorinę medžiagą, kuri vėliau tapo „Minijos“ vidurinės mokyklos kraštotyros muziejaus eksponatais. Autoritetą aš turėjau ir džiaugiuosi, kad nemažai mano mokinių pasirinko pedagogo profesiją. Vėliau patys dirbo, o kai kurie ir tebedirba Gargžduose. Ir dabar nepraeinu gatve nepakalbinta buvusių auklėtinių, kolegų.


Į pensiją išėjau vos sukaupusi stažą – 55-erių. Buvau viena pirmųjų pensininkių pedagogių ir buvo ypač liūdna be įprastos veiklos. Ėmiausi savo pomėgio megzti, o darbus išdovanodavau vaikams.


– Turbūt būdama geografe leisdavote sau pasvajoti apie keliones?


– Gaila, kad savo laiku neturėjome galimybės keliauti. Pamenu, jog mokiniai net į Klaipėdą eidavo pėsčiomis, o patys keliaudavome tik po rajoną – juk gyvenome nesaugaus pokario laikais. Žinoma, labai norėjosi išvykti į Europą, pabuvoti Alpių kalnuose ar prie Viduržemio jūros. Vėliau su mokiniais važiuodavome į ekskursijas, tačiau užsienyje būti teko nedaug kartų. Viena įsimintiniausių kelionių buvo vaikų padovanotas kruizas į Švedijos sostinę Stokholmą. Atidavusi visą gyvenimą savo darbui, pamilau geografiją. Ir dabar su įdomumu skaitau žinias apie pasaulį.


– Sulaukusi garbaus jubiliejaus džiaugiatės anūkų ir proanūkių būriu, artimųjų dėmesiu. Ar jau paminėjote savąją šventę?


– Su vyru Pranu sugyvenome du vaikus. Dukra Audra gyvena Vilniuje, sūnus Saulius – Gargžduose. Turiu tris anūkus bei penkis proanūkius. Džiaugiuosi, kad anūkai siekė mokslų, o Tomas šiuo metu dar studijuoja Amerikoje. Anūkams esu išdovanojusi ir dalį savo bibliotekos. Dažnai vykstu pas dukterį į sostinę, ir šįkart artimieji man čia rengia šventę. Su artimiausiomis draugėmis bei kolegėmis savąjį jubiliejų jaukiai paminėjau Gargžduose.


– Ko palinkėtumėte šių dienų pedagogams?


– Turbūt nebūti tokiems dideliems materialistams, kuriems rūpi tik didesnė alga. Visuomet pagalvoju – o ką daryti tiems, kurie visai nieko negauna? Linkėčiau išsaugoti pedagogo vertybes ir būti augančios kartos šviesuliu.


Kalbėjosi Jolanta VENSKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių