Rankos gi nenutrūks

„Ne mano daržas, ne mano pupos“, – labai sena lietuviška patarlė, kuri tikrai nepraradusi aktualumo ir šiandieninėje mūsų visuomenėje. Prieš porą savaičių „Bangos“ feisbuko paskyroje buvo pasidalinta nuotraukomis, kuriose matėme graudų vaizdinį: Gargžduose, Žemaitės gatvėje, nudžiūvę ir išrauti raugerškių krūmeliai. Jų ne vienas ir ne viena dešimtis. Vasaros kaitros neatlaikiusių krūmelių išrauta šimtais, o jie buvo kainavę tūkstančius eurų. Pasipylė diskusijos, kas turėtų būti atsakingas už tai? Valdžia? Gyventojai? Ar abiejų samplaika?

Po pikčiausių ir vis besikartojančių internautų klausimų, „kiek tai kainavo?“ arba nuožmaus verdikto, kad „bedarbiai ir visokie pašalpininkai turėtų prižiūrėti miestą“, man už akių užkliuvo komentatorių mintys apie tai, ar ir patys gyventojai turėtų prižiūrėti juos supančią viešąją aplinką? Diskusijoje dalyvavusieji teigė, esą tam yra valdžia, ji turi būti atsakinga, kadangi „aš moku mokesčius, tai kodėl turėčiau iš savo krano naujai pasodintus medelius prie namų šaligatvio laistyt pats?“. Feisbuke buvo ir daugiau įvairių nuomonių ir argumentų, su kuriais galima sutikti ir ne, bet jie ne tokie aštrūs kaip šis.

Ir vis dėl to kodėl manau, kad reikėtų pačiam palaistyti tuos naujai pasodintus prie gatvės medelius? Ne, nesu valdžios padlaižūnas ir ne jų kailį ginsiu. Puikiai suvokiu, kur, kiek ji yra nepadariusi ir, deja, atsakingųjų šiame į šieną pavirtusiame „apželdinimo projekte“, rodos, irgi nebus rasta.

Taigi, kodėl laistyčiau pats? Atsakysiu filosofuodamas: tai juk yra tam tikras simbolis, kuris parodo, kaip mes patys sugebame tvarkytis savo valstybėje ir kaip jai galime padėti bent jau buitinėje kasdienybėje. Visgi dar nesame labai turtinga valstybė (o galėtume būti, bet išduosiu paslaptį, kaip tokiems tapti, kitame tekste). Natūralu, jog norime gyventi gražiai, patogiai, ramiai, bet vis dar ant kažkieno kito kupros ir neįdėdami jokių pastangų, netgi pačių elementariausių – fizinės jėgos. Savo iniciatyva, savo rankomis palaistytas „valdiškas“ krūmelis prie namų, nupjauta ar nušienauta pakelės žolė, nušluotas takas palei sodybą, tuo labiau, jei valdžia galbūt jau net šaligatvį yra nutiesusi ar net gatvę iš kokių nors ES lėšų renovavusi. Garantuoju, kad kai kuriems žmonėms tai yra suprantami ir einamieji ne tik savojo kiemo darbai, bet yra ir kita dalis miestiečių, kuri niekada nieko nedaro ir laukia, kol atvažiuos „valdžia“ ir viską sutvarkys.

Savo akimis esu regėjęs, kaip vienas gyventojas, vilkintis marškinėlius „Aš myliu Gargždus“ prakeiksmais svaidėsi prie savo namų šalikelės, apaugusios piktžolėmis. Tarp jų įsibridęs ir atstatęs krūtinę „miesto patriotas“ postringavo, esą piktintis ir dantį griežti ant valdžios „gali sau leisti“, nes moka mokesčius. Iš tokių žmonių norėtųsi kiek daugiau pagarbos tiek sau, tiek kaimynams, tiek valstybei. Namuose buvau mokomas pirmiausia ką nors gera padaryti kitiems, tada kažko norėti iš kitų. „Rankos gi nenutrūks“, – girdėdavau argumentą. Aišku, labai jau senamadiškas toks auklėjimas – kažkas, laikantis save šiuolaikišku ir liberaliu žmogumi be įsipareigojimų visuomenei, skaitydamas šias eilutes šyptels. Bet ką jau padarysi, jei nuo vaikystės įkalta, kad neprikišęs nagų prie bendro reikalo pagalvok, ar turi teisę reikalauti?

Kelias studentiškas vasaras turėjau galimybę dirbti „Bangoje“, ir mano širdis dainuodavo, kai važiuodavau po rajoną ir matydavau, kad ir neprašmatnias, bet gerų žmonių sodybas, kur sutvarkyta aplinka pasitinka net neatvėrus jų namų vartelių, o dar gerokai prieš juos. Tie žmonės nelaukdavo nei seniūno su dalgiu, nei bedarbio su vandens kibiru, kuris turėtų palaistyt „valdišką“ žolyną.

Tikrai nemoralizuoju asmeniui, kuris feisbuke kategoriškai parašė, jog nelaistys nieko, nes moka mokesčius. Esam gi laisvos šalies piliečiai, galim reikštis kaip norim! Bet tada nesistebėkime ir nepavyduliaukime, kad kaimyno namai gražesni, ir jo sodai labiau žydi. Nes gi geri darbai padaryti, nors ir kainavę padidintą vandens sąskaitą, atsiperka.

Vytautas BUTKUS

Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Rojaus vartų pensininkams neatvėrė

„Prezidente, kodėl žudote? Mūsų su vyru pensija tik 2 tūkst. eurų. Kodėl mažinate?“ – šis tautietės klausimas Prancūzijos prezidentą užklupo per…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar domitės savo giminės istorija?