Rankų lenkikė nežino, kas yra sunku

Ar prisimenate, kaip sutikote 2001 metus? Apie ką svajojote, kokius tikslus sau kėlėte? Gargždų sporto mokyklos trenerei ir Endriejavo pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojai Ingai Rimkuvienei tai visada primins jos dienoraštis. Nuo pat vaikystės be sporto savęs neįsivaizduojanti Inga – Europos jaunių ir Pasaulio rankų lenkimo čempionatų dalyvė, kuriai ranką sveikindami spaudė ne tik Lietuvos rankų lenkimo sporto federacijos atstovai. Apie kelią, kuris grūdino ir fiziškai, ir psichologiškai, su Inga kalbėjomės prieš Pasaulio rankų lenkimo čempionatą Bulgarijoje.

Grūdina visapusiškai

– Inga, kada pradėjote sportuoti?

– Nuo vaikystės namuose, vėliau Šilutės rajono Šylių pagrindinėje, Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokyklose. Turėjau gyvą pavyzdį – mama buvo ir yra kūno kultūros mokytoja. Stadionuose su broliais Mariumi, Viliumi ir Juliumi praleisdavome daug laiko. Dalyvavau įvairių nuotolių bėgimo, rankų lenkimo, slidinėjimo, krepšinio, tritaškių metimo, tinklinio, šaškių, šachmatų varžybose ne tik mokykloje ir ne tik savo rajone. Mama turguje pirkdavo tai kamuolius, tai slides, tai ledo ritulio lazdas, kad visi Šyliai žaistų. Vaikystė nebuvo lengva, nes tėtis žuvo, kai man buvo 5-eri. Mamai vienai teko auginti keturis vaikus. Taupėme pinigus, kad visa šeima galėtume dalyvauti įvairiose varžybose. Sunkumai ugdė užsispyrimą ir pakankamai užgrūdino.

– Kada pirmą kartą aplankė pergalių džiaugsmas ir pralaimėjimų kartėlis?

– Su rankų lenkimo stalu susipažinau būdama 13-os. Palangoje vyko festivalis „Sportas visiems“. Su mama dalyvavome bėgimo rungtyje. Mane pastebėjo rankų lenkimo klubo treneris iš Šilutės Aleksandras Pancerovas. Prasidėjo treniruotės ir varžybos įvairiose Lietuvos vietovėse. Ne iš karto pasipylė apdovanojimai. Šita sporto šaka labai padeda sustiprėti psichologiškai. O kai matai varžybose dalyvaujančius neįgaliuosius, kaip jie vieni kitus palaiko, tai dar labiau įkvepia. Prisimenu Europos čempionatą Druskininkuose. Kaire ranka įveikiau varžoves ir iškovojau III vietą. Tada akys jau žibėjo ir svajojau apie Kūno kultūros institutą, kurį ir baigiau.

– Ar kada laikėtės dietų ar ėmėtės kokių gudrybių, kad patektumėte į norimą svorio kategoriją?

– Suaugusių rankų lenkikų pirma svorio kategorija prasideda nuo 50 kilogramų, po to 55, 60, 65 ir t. t. Varžybose esu dalyvavusi įvairiose kategorijose. Kadangi iki 65 kg stipriausių moterų trejetukas nesikeičia ne vienerius metus, mano tikslas – numesti kelis kilogramus ir patekti į kategoriją iki 60 kg. Valgau viską: mėgstu kruopas, košes, bet nesu vegetarė, atkreipiu dėmesį, kuris produktas suteikia daugiausia energijos. Yra buvę, kad norėdama patekti į tam tikrą svorio kategoriją stengdavausi svorio priaugti. Viskam reikia šiek tiek valios.

– Ar kaip nors ypatingai puoselėjate savo rankas, jas saugote, tausojate? Ar jos gali dirbti visus darbus?

– Viską jos gali: ir vagą braškėms sukasti, ir laistytuvus į šilt­namį nešti, skalbti, maistą ruošti, kambarius tvarkyti. Man niekas nėra sunku. Vaikystėje visi su mama kirsdavome krūmus kanaluose, teko ir karves melžti, o jų turėjome net 9. Melžiant mankštinamas riešas, pirštai, o jei dar karvė kietesnė… Visai neseniai mama pardavė paskutinę karvę, kaip aš sakiau, pagrindinį rankų treniruoklį. Juokauju, galbūt dabar aš jau įveiksiu mamą rankų lenkimo varžybose.

Saugo prisiminimus

– Jūsų namuose Maciuičiuose turbūt daug prizų, medalių, primenančių įvairias pergales.

– Pirmuosius apdovanojimus saugau nuo 1997 m. Esu sukaupusi krūvą diplomų, nemažai medalių, taurių. Iš varžybų grįždavau net su pomidorų padažu ar majonezu. Esu gavusi ir puodynę, ir elektrinį virdulį, ir patalynės komplektą, ir gėlių, ir šakotį. 22-ąjį pasaulio rankų lenkimo čempionatą Italijoje primena nuotraukos su įvairių šalių sportininkais, bet ne apdovanojimai. Jie atiteko mamai, aš užėmiau 6-ąją vietą. Europos jaunių čempionate Čekijoje 2002 m. kaire ranka iškovojau 3-iąją, o dešine – 4-ąją vietas, tačiau patyriau traumą. Mane nusižiūrėjo azerbaidžanietis, kuris padovanojo auksinį pakabuką ir grandinėlę ant rankos. Daugiau tokių dovanų nesu gavusi, tačiau iš kiekvienos kelionės parsivežu daug įspūdžių ir patiriu daug teigiamų emocijų, o pralaimėti jau išmokau.

– Kaip Jūsų veiklą vertina vyras Aivaras ir pirmokės dvynės Eva ir Gintė?

– Mano darbas – mano pomėgis. Vyras laukia, kada pavargsiu važinėti į varžybas (šypsosi – aut. pastaba). Greitai turbūt nepavargsiu. Aivarui pačiam patinka sportuoti, yra padėjęs man per varžybas teisėjauti. Šiuo metu jis dirba užsienyje, vairuoja sunkiasvorę mašiną, tad sportuoti netenka. Dukrytės lanko krepšinio treniruotes, dainuoja. Vaikystėje aš irgi ir dainavau, ir šokau, ir deklamavau, mama nevertė sportuoti.

– Svajojate apie naujas pergales?

– Pirmiausia svajoju, kad visa šeima būtume kartu, kad vyrui nereikėtų važiuoti dirbti užsienyje. Laimei, kad visi esame sveiki, o tai svarbiausia. Noriu gyventi taip, kaip nuo mažens mokė mama: nebijoti sunkumų, nesisieloti dėl smulkmenų, nes žmonės gyvena ir be rankų, ir be kojų, nesigviešti turtų, dalytis tuo, ką turiu, skatinti tuos, kuriems gal ne viskas lengvai sekasi, nes tai, ką duodi, sugrįžta su kaupu.

Nuotr.: Inga Rimkuvienė (dešinėje) Pasaulio rankų lenkimo čempio­nate prizinių vietų neužėmė, nors jėgų negailėjo. „Bulgarijoje eidama kovoti antrąjį kartą žinojau, jei dabar pralaimėsiu, iškrisiu ir nebetęsiu kovų. Kai gavau antrąjį baudos tašką, atrodė, kad atsiveria žemė, bet aš ten nekrentu ir po kelių minučių pasakau sau mintyse: „Aš dar grįšiu tiek kartų, kol mano krūtinę papuoš Europos arba Pasaulio čempionės medalis“, – užsispyrė sportininkė, spalio 1–10 d. vykusiame čempionate nusifotografavusi su Lietuvos rankų lenkimo rinktinės nare Egle Vaitkute, daugkartine Pasaulio ir Europos rankų lenkimo čempione.