Renkuosi žinių filtrą

Pakalbėkime apie nerimo laistymą. Štai vienas portalas rašo: „Epidemiologas apie koronavirusą: reikia įvertinti ir antros infekcijos bangos galimybę“, kitas tuoj atitaria: „Pakeitė Darbo kodeksą – atsirado priežastis nušalinti darbuotoją ir jam nemokėti“ ir t. t. ir panašiai. Nuotraukose žmonės su kaukėmis, karstai ir visos kitos baisybių asociacijos. Žinoma, situacija nėra eilinė ir normalu jausti nerimą.

Bet aš noriu kalbėti apie tai, kaip patys laistome ir didiname savo nerimą. Štai su kliente kalbame apie baimę ir nerimą, kuris kaip akmuo užgulė. Ji turi daug klausimų: o kas, jei bus taip, o kas, jei kitaip? Va ten rašo, ten kalba, o dar radijas sakė, žiniose mačiau… Klausiu pašnekovės: ką duoda nuolatinis informacijos sekimas?

Manau, žinojimas, kad užsikrėtė 10 ar 1000 asmenų nepakeičia paties fakto, kad tai rimta problema, kad virusas plinta ir būtina griežtai laikytis rekomendacijų karantino metu. Galų gale tikimybė, kad persirgs didelė dalis populiacijos yra, ir jos nepakeisi. Tai objektyvios aplinkybės, pasaulinio lygio procesas. Yra gi dar ir kiti pavojai: kaip ir kasmet galimybė susirgti sunkiu gripu. Ar dar kokia kita „zaraza“. Betgi medikai ne kartą akcentavo: svarbu nuolat laikytis visų higienos taisyklių, karantino, saviizoliacijos. Mažinti riziką iki minimumo turime galimybę ir patys. Na, o jei esi jaunesnis nei 70 metų, nesergi onkologinėmis, širdies ligomis, diabetu ar hipertenzija, rizika susirgti dar menkesnė.

Tai kas nutiktų, jei įsivestumėme savotišką „žinių filtrą“ ir pažiūrėtumėme, „kas pasauly dedas“ vieną ar kelis kartus per dieną? Pageidautina, kad pagaliau uoliau mokytumėmės kritiškai atsirinkti žinių šaltinius. Kitą laiką galima skirti geros muzikos klausymui, kokybiško filmo žiūrėjimui, stalo žaidimams su šeima, mankštai. Tiesiog gyvenimui. Darbo dienomis juk dar daugelis ir dirbame, vieni – darbo vietose (medikai, aptarnaujančios sferos darbuotojai neturi pasirinkimo), kiti – nuotoliniu būdu. Darbas irgi ramina stresą.

Įsivaizduokime balansines sūpuokles. Vienoje pusėje yra nerimas, jį galima auginti kas 10 minučių skaitant, klausant dar ir dar vieną negatyvią žinią apie tai, kas tau nerimaujant tikrai nepasikeis. O kitoje pusėje yra ramybė. Tai būtų puiku, jei pavyktų šioje situacijoje „išlaužti“ pusiausvyrą. Konsultacijose mėgstu sunerimusių klientų klausti – o kaip tu gali pats sau padėti? Kas tave palaiko? Fizinė veikla? Sportas? Knyga? Muzika? Sodinukų auginimas? Kad ir kas – žinau tik viena: nevaldomas nerimas auga, didėja ir sprogdamas palieka nemalonius pėdsakus socialinėje, emocinėje ir kūniškoje žmogaus plotmėje.

Galų gale prisiminkime vieną sunkiausių situacijų: kai po Nepriklausomybės atkūrimo patyrėme ekonominę blokadą. Mano atmintis dar pamena, kad nebuvo nieko: kuro, darbų, tuščios parduotuvės, pinigai nuvertėjo, santaupos tapo niekinės. Realiai buvo visuotinė ekonominė, socialinė katastrofa. Bet išgyvenome. Tik buvo savotiškai lengviau, nes nebuvo delfių, feisbuko ir t. t. Buvo emociškai paprasčiau, nes nebuvo kas iš vienos nemalonios žinios priskaldo 100 negatyvių informacinių žinučių su bauginančiomis antraštėmis ir dar kokią vieną su viltimi.

Kiekvieno laisvas pasirinkimas, kiek ir ko iš informacinių šaltinių „pasiimti“. Tačiau kiekvieno asmeninė ir pirminė pareiga pasirūpinti ne tik rankų dezinfekavimu, bet ir emocine higiena. Juolab kad dvasinių ir emocinių išteklių dar reikės ilgam.

Aš renkuosi žinių filtrą ir renkuosi gyvenimą. Taip, sudėtingu laikotarpiu, bet šiandien aš su šeima, šaldytuve yra atsargų, turiu tuntą neperskaitytų knygų, lauke pavasarėja ir kad ir kaip rodosi neįtikima, bet… praeis ir tai.

Šarūnė PETRUŠKEVIČIENĖ

Projekto „Kompleksinės paslaugos šeimai Klaipėdos rajone“ vadovė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių