Rezistencinei kovai atminti – ąžuolo kryžius Šarkiškiuose

Praėjusį trečiadienį po šv. Mišių Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje pašventintas kryžius klebono J. Paulausko, Č. Tarvydo ir kitų gargždiškių bei Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302-osios kuopos atstovų, vadovaujamų grandinio Š. Jurgelevičiaus, palydėtas per Minijos tiltą, įkeltas į kariškių sunkvežimį ir nuvežtas į Šarkiškių miškelį, ten ir pastatytas.

Keturių metrų aukščio netašyto ąžuolo kryžius Šarkiškių miškelyje bus dar vienas liudininkas, kad tautos atmintis tebėra gyva ir sauganti savo didžiavyrių, kovojusių dėl Lietuvos laisvės ir net baisiausiomis gyvenimo valandomis nepametusių tikėjimo Dievu, atminimą. Dar tebevykstant rezistenciniam judėjimui 1950-aisiais žuvusiems partizanams atminti čia buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūrėlė.

Įkvėpėjas – Gargždų klebonas

Gargždų parapijos kanauninko klebono Jono Paulausko ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos nario, Gargždų miesto garbės piliečio Česlovo Tarvydo iniciatyva bei asmeninėmis lėšomis praėjusią savaitę pastatytas kryžius su dedikacija Kęstučio-Žemaičių apygardos partizanams bus dar vienas pagarbos ženklas laisvės kovoms, kurios pokariu, užėjus antram sovietmečiui, Klaipėdos rajone ypatingai stipriai pasireiškė Veiviržėnų, Endriejavo apylinkėse.

„Mūsų klebonas Jonas Paulauskas yra tremtinių vaikas, pats patyręs gyvenime daug sunkumų, bet jam visada buvo artimos nepriklausomos Tėvynės idėjos. Tikėjimas, kad Lietuva su Dievo pagalba vėl prisikels, įkvėpė jį kunigystei ir stiprino dvasiškai. Būtent klebonui kilo mintis Šarkiškių miškelyje pastatyti dar vieną kryžių, skirtą Kęstučio-Žemaičių apygardos kovotojams. Čia, prie Švč. Mergelės Marijos paminklo, jau anksčiau buvo pastatytas Šaulių sąjungos nario J. Gilvonausko kryžius, dar keletas mažesnių, medinių. Naujojo kryžiaus ąžuolas – netašytas, grublėtas, nenudailintas, tačiau reiškiantis tokią stiprybę, kokią parodė rezistencinis judėjimas“, – pasakojo Č. Tarvydas, primindamas, kad būtent Šarkiškiuose jau susiformavo tradicija kiekvieną gegužę su visuomene paminėti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

Išdrįsta stiprios dvasios

Naujasis kryžius, kuris padarytas iš netašyto ąžuolo, Šarkiškiuose simbolizuos atkurtos Nepriklausomybės 100-metį bei bus pagarbos ženklas, primenantis, kad 2018-ieji buvo paskelbti partizaninio judėjimo Lietuvoje vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago atmintinais metais.

Praėjusį trečiadienį po šv. Mišių Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje pašventintas kryžius klebono J. Paulausko, Č. Tarvydo ir kitų gargždiškių bei Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302-osios kuopos atstovų, vadovaujamų grandinio Šarūno Jurgelevičiaus, palydėtas per Minijos tiltą, įkeltas į kariškių sunkvežimį ir nuvežtas į Šarkiškių miškelį. Simboliška, kad tai įvyko likus porai dienų iki Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinių laidotuvių Vilniuje, kurio palaikai, minios žmonių iš visos Lietuvos palydėti su didžiule pagarba, šeštadienį amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse.

„Kai naująjį kryžių vežėme į Šarkiškių miškelį, manęs 302-osios kuopos savanoriai stebėdamiesi klausė, o kaip galėjo išlikti sovietmečiu Laisvės paminklas Veiviržėnuose arba Švč. Mergelės Marijos skulptūra Šarkiškiuose? Atsakiau, kad visada yra stiprios dvasios, stipraus tikėjimo žmonių, kurie lemiamu momentu nepasibaimina: na, kad ir tas traktorininkas veiviržėniškis: jam buvo įsakyta Laisvės paminklą nuversti. Tai jis galingiausią traktorių „stalinietį“ atvarė prie paminklo, užėjo į kolūkio kontorą ir pasakė: „O dabar patys verskit.“ Niekas neišdrįso. Tikiuosi, jog tokių paprastų, bet su vertybine orientacija žmonių bus ir ateityje, jei tik Tėvynei reikės“, – įsitikinęs Č. Tarvydas, kurio rūpesčiu laisvės kovotojams rajone buvo pastatytas ne vienas atminimo ženklas. Jis akcentavo, kad tokie ženklai statomi nebūtinai toje pačioje vietoje, kur įvyko partizanų kautynės ar jų žūtis. Mat visada stengiamasi, kad paminklas niekam netrukdytų, ypač ūkinei veiklai.

Partizano šeimai – dramatiška lemtis

Priminsime, kad dar 1950 m. Šarkiškių kaime, ant Veiviržo upės kairiojo kranto, šalia vieškelio Švėkšna­–Luišės, Liucija Auškalnienė, partizano Juozo Auškalnio-Kudirkos žmona, pastatė Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūrą (skulptorius Adomas Jakševičius), kurią anuomet pašventino Švėkšnos parapijos klebonas a. a. Tadas Budraitis. Skulptūra skirta 1950 m. birželio 30 d. Beinoriškėse, Veiviržėnų valsčiuje, netoli Daugėlos sodybos, žuvusiam Rambyno (Pilies) skyriaus vadui Juozui Auškalniui-Kudirkai atminti.

1950 m. birželio 30 d. prie Beinoriškių kaimo, Veiviržėnų valsčiuje, MGB Klaipėdos apskrities skyriaus karinė čekistų grupė nušovė tris partizanus. Liepos 4 d. MGB ataskaitoje rašoma, kad su agento, slapyvarde Gediminas, pagalba buvo likviduoti 3 partizanai: jau minėtas Juozas Auškalnis- Kudirka, kovojęs Kęstučio apygardos Kudirkos rajono būrio vadas, Petras Šernius-Ša(ervūnas (taip bylose), Kęstučio apygardos Kudirkos rajono skyriaus vadas, abu partizanai buvo kilę iš Švėkšnos valsčiaus ir kovoję nuo 1945­-ųjų, taip pat nušauta buvo Marijona Jokubaitytė-Lietuvaitė iš Endriejavo valsčiaus, partizanų būryje buvusi nuo 1950 metų.

Beje, Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paminklo statytojos (tokį paminklą pastatyti sovietmečiu buvo itin drąsu!), žuvusio partizano našlės Liucijos likimas buvo dramatiškas. Po tragiškos vyro žūties, slegiama materialinių nepriteklių ir vengdama represijų, sužinojusi, jog gresia tremtis, vos gimusį sūnelį ji atidavė auginti svetimiems, o su kitais trimis vaikais patraukė iš namų, ėjo per žmones siūdama. Liucija, susirgusi būdama pas svetimus žmones, mirė vos 47-erių. Jos vaikai, patyrę sunkią našlaičių dalią, vienas kitą susirado tik po ilgo laiko. Dramatišką šeimos istoriją „Bangai“ prieš ketverius metus papasakojo Auškalnių dukra Birutė iš Jakų.

Liucija ir Juozas Auškalniai palaidoti Mostaičių kapinėse netoli vienas kito. Liudininkų, kaip pavyko iš saugumiečių atgauti partizano kūną ir jį palaidoti, nebesą.

Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.