Ribotos apsaugos
Didžiausias šios savaitės skandalas – sugrįžusi snieguota žiema. Ir kaip ji taip įžūliai galėjo pasielgti? Nebuvo, nebuvo ir štai nuo pirmadienio laukus, klonius, gatves ir kiemus nuklojo jau ir nebelauktu baltu patalu. Juk nebeištvėrusios teigiamos temperatūros atakų pumpurus jau buvo pradėjusios megzti kai kurios naivios obelys (skaitytojas skambino savo sode pastebėjęs), o nekantrūs sodininkai jau kedeno šiltnamio lysves berdami vieną kitą ankstyvąją sėklelę.
Žinoma, apie skandalingai sugrįžusią žiemą tik juokauju. Juk tai natūralus gamtos procesas. Bet štai Kauno technologijos universiteto mokslininkas Eugenijus Janavičius žiniasklaidai išplatintame pranešime apie vieną iš žiemą kylančių problemų kalba visai ne juokais. Jis tvirtina, kad gatvių barstymas šlapiu natrio chlorido (druskos) mišiniu slidumui mažinti – vienas blogiausių dalykų. Beveik penkis kartus greičiau dylanti kelio danga, tiltai, šaligatviai, aplinkinių namų pamatai, užterštas gruntinis vanduo ir neaiškus poveikis sveikatai. Tokią kainą, anot mokslininko, moka lietuviai, savo gatves žiemą barstantys pigiu druskos mišiniu. Alternatyvų, kuo barstyti kelius, yra, tačiau jos – ženkliai brangesnės. Mat viešuosius miesto gatvių konkursus dažniausiai laimi pigiausias, tačiau ne pats geriausias pasiūlymas. Tokios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, kai konkurso nugalėtoją lemia ne kokybės parametrai, ne bendrovės patikimumas, o mažiausia pasiūlyta kaina niekam nėra naujiena. Mūsų valstybėje niekaip nesuvokiama (bet greičiausiai to ir nenorima daryti dėl savanaudiškumo), kad šykštus moka du kartus. Barsto pigiu mišiniu, teršiančiu gamtą, gadinančiu ne tik kelius, pastatus, bet net žmonių sveikatą. Tai kiek toks „taupumas“ iš tiesų atsieina valstybės biudžetui, kai paskui reikia remontuoti tas druskos „suėstas“ gatves, gydyti žmones nuo išbarstyto natrio chlorido šalutinio poveikio?
Toks neracionalus taupumas įteisintas nuolat tobulinamame ir vis tiek netobulame Viešųjų pirkimų įstatyme, kuriame kiekybiniai parametrai visada laimi prieš kokybinius. Kaip tai atsisuka prieš mus, pavyzdžių kiekvienas savo aplinkoje rastume apsčiai. Užtektų, kad ir vieno: visą vasarą akis badė nebaigta tvarkyti Kvietinių gatvė. Mat bendrovė, kuri konkursą laimėjo, tvarkė, tvarkė, kol išsikvėpė… bankrutavo. Kur nebankrutuosi mažiausias paslaugų kainas konkursams siūlydamas. Tad vėl reikėjo skelbti naują konkursą, o laikas juk eina, o darbai tuo metu stovi. Tai kur čia mes, mokesčių mokėtojai, išlošiame? Jei įstatymas įpareigotų pirmenybę darbams samdyti tik patikimas, finansiškai stabilias įmones, kurių darbų kokybė patikrinta ne viename objekte, o darbuotojų atlyginimai ne minimalūs, tai tada tikrai visapusiškiau sutaupytume biudžeto lėšas, netgi nepaisant to, kad jų paslaugos kainuotų ir brangiau.
Mūsų prieraišumas ir nuolankumas abejotiniems reikalavimams, kurie neretai pateikiami kaip europinė patirtis, yra neįtikėtina. Štai neseniai „Bangoje“ rašėme apie protu nesuvokiamas privalomas higienos normas švietimo įstaigose: per pastaruosius metus apie 130 tūkst. eurų iš Savivaldybės biudžeto išleista ikimokyklinių įstaigų tvoroms, kad jos atitiktų higienos normą – 1,5 m aukštį. Tos normos švietimo įstaigų vadovus įpareigoja langams turėti ribotuvus, radiatoriams – apsaugines groteles, o laiptų turėklus paaukštinti iki tam tikro lygio. Tai vėl tūkstančių tūkstančiai iš biudžeto. Esą tai vaikų sveikatos ir saugumo vardan – komentavo Sveikatos apsaugos ministerijos specialistė. Tokios pasyvios apsaugos esančios efektyvesnės nei savanoriškas, nuolatinis paties asmens saugaus taisyklių (drausmės) laikymasis. Štai čia ir yra šuo pakastas – minėtos higienos normos pagrįstos ne vertybiniu ugdymu, o mechaninėmis apsaugomis. Paaukštinsim, aptversim, apdengsim – ir bus mūsų vaikučiams bei mokinukams saugu ir sveika, o ir higienistai galės raportuoti viską padarę kaip ES. Ramu bus ir tai mamytei, kuri paskundė mokyklą dėl pernelyg žemų, jos nuomone, turėklų. O kur pačių tėvų atsakomybė auklėjant vaikus? Eik galvom, vaikeli, nes mokykla privalės pripirkti „pagalvių“!
Liaudies išmintis byloja, kad kas per daug – tas nesveika, O mūsų valstybėje aiškiai per daug riboto mąstymo apraiškų, išvirstančių į keliaklupsčiavimą neracionaliems ir net nelogiškiems reikalavimams.
