Rojaus vartų pensininkams neatvėrė

„Prezidente, kodėl žudote? Mūsų su vyru pensija tik 2 tūkst. eurų. Kodėl mažinate?“ – šis tautietės klausimas Prancūzijos prezidentą užklupo per Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimą Paryžiuje susirinkus pasaulio galingųjų šalių vadovams.

Anksčiau mūsų televizija parodė mitinguojančius prancūzų senjorus, kurių vidutinė pensija – apie 1 300 eurų per mėnesį. Jie piktinosi, kad valdžia padidino mokesčius nuo 15 iki 25 eurų (šioje valstybėje iš visų pajamų nuskaičiuojami mokesčiai). „Mūsų pensijos tokios menkos ir dar daugiau ėmė išskaičiuoti“, – pratrūko į gatves išėję prancūzai.

Mūsų tautiečiams beliko tik nusišypsoti: po visų didinimų, atseit socialinės atskirties mažinimo, jų vidutinė pensija – 323 eurai. O mūsų kainos vejasi prancūziškas – tai patvirtina Prancūzijoje gyvenantys lietuviai. Neišsipildė prognozės, kad Lietuvoje pensininkų padėtis gerės labiausiai iš visų socialinių grupių. Šie metai buvo vadinami pensininkų metais, bet rojaus vartai jiems neatsivėrė.

Statistikos departamento duomenimis, pernai didžiausias skurdo lygis Lietuvoje buvo 65-erių metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Senatvės pensininkų skurdas siekė 36,7 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 6 proc. Ypač vargsta vieniši pensininkai. Jiems trūksta pinigų vaistams, kokybiškesniems maisto produktams, odontologo paslaugoms. Tačiau mūsų garbaus amžiaus tautiečiai nedrįsta apie tai garsiai kalbėti, juolab mitinguoti kaip „vargšai“ prancūzų senjorai. Mat išvadinami bėdžiais, viskuo besiskundžiančiais. Ir dar priduriama, kad šie nemyli Lietuvos – ilgisi sovietmečio. Alkanų mūsų visuomenėje regis nėra. Tačiau skaičiuojant kiekvieną centą, nerimaujant, kas bus, jeigu rytoj paūmės liga, – tik egzistencija. O egzistuoti Lietuvoje priversti 52 tūkst. pensininkų, kurių pensija – iki 200 eurų per mėnesį. Kažin ar valdžios vyrai ir moterys įsivaizduoja, kaip reikia iš tiek išgyventi?

Betgi dauguma ne dėl savo kaltės pasmerkti skurdui. Štai garbaus amžiaus gargždiškė Janina buvo priversta išeiti į pensiją sulaukusi 54 metų, nes nepriklausomybės pradžioje, per blokadą, fabrike, kuriame dirbo, nebeliko darbo. Žinoma, yra žmonių, kurie galėjo dirbti, bet tyčia nedirbo, o dabar skundžiasi, kad mažos jų pensijos.

„Jeigu ne geri mano vaikai, niekaip neišgyvenčiau iš 250 eurų pensijos“, – prisipažino gilios senatvės sulaukusi Adelė. O juk visą gyvenimą sunkiai dirbo.

„Kaip aš džiaugiuosi savo gyvenimu, nes gyvenu su vaikais, kurie manimi rūpinasi. Man nereikia žinoti, kiek kas kainuoja“, – šypsodamasi ištarė endriejaviškė Vladislava Antanavičienė, per savo 90-ąjį gimtadienį užtraukusi „Lietuva brangi“. Retam senjorui tokia laimė. Galbūt ir ją reikėtų priskirti senjorų grupei, vadinamai saulės vaikais. Šie keliauja po užsienius, poilsiauja kurortuose.

„Sodros“ duomenimis, Lietuvoje apie 80 asmenų gauna didesnes nei 1 000 eurų pensijas. O jeigu gauni daugiau nei 500 eurų, ir dar gyveni dviese, irgi negali skųstis.

Nepasiturintiems gyventojams, tarp jų ir pensininkams, valdininkai gali pasiūlyti paramą maisto produktais, kurie finansuojami iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo. Tačiau ši parama žemina – neretai pasiūlo nekokybiškų maisto produktų. Socialinį darbą dirbanti vėžaitiškė Stasė Grykšienė piktinosi: „Tai pupelės sugedusios, tai žuvies konservai – tik supuvusi uodega juodame vandenyje vietoj aliejaus. O paskutinį kartą – įtartini vištienos konservai. Jų nei katės, nei šunys neėda, vištos nelesa.“ Gal valdžiai atrodo, jog skurstantieji neverti pagarbos?

Ir pensininkai gūžiasi. „Mes tik tarpusavyje pašnekame, kaip sunku gyventi iš menkos pensijos, bet laikomės oriai“, – prisipažino gargždiškė senjorė, nenorėjusi atskleisti savo tapatybės.