Santuokoje pilnatvę radę tėvai trokšta laimės vaikams
Miške, prie kelio, vedančio į Judrėnus, dunksančią sodybą juosia pylimas. Tarp kelių spindinčių tvenkinių stovi rąstinė troba, sauganti Eglės ir Rimanto Rubavičių šeimos idilę. Tarsi angelo glėbyje auga 4 dukros ir sūnus. Tėvai lavina savo vaikus, tačiau rezultatų nereikalauja. Jiems svarbiausia, kad šie darytų tai, kas patinka, kad rastų savo vietą gyvenime ir būtų laimingi.
Sodyba – jauki salelė
Ant medinių laiptų su ištaigingais turėklais mažosios tapsena basos. Šiuose namuose šilta visomis prasmėmis. Mažoji Milda vasario 16-ąją užpūtė trečiojo gimtadienio žvakutes. „Bet mums Valstybės atkūrimo šventė nė kiek nenublanko“, – akcentavo Rimantas. O Liepai – 5-eri, Rimantui – 8-eri, Esterai – 10, Elizabetai – 12. „Patariame tėvams rinkti paprastus vardus“, – nusišypsojo Eglė. Ji kilusi iš Alytaus, užaugusi mieste, bet meilės atvesta į atokiausią rajone Šakėnų kaimą. Artimiausi kaimynai – už poros šimtų metrų. Atskirti nuo pasaulio, bet laimingi.
Jos vyras Rimantas, kurio vaikystė prabėgo Girininkuose, Vėžaičių seniūnijoje, svajojo įsikurti Žemaitijoje. Šakėnų kaime, netoli Judrėnų, kur gyvena jo močiutė, tėvams pasiūlius pirkti seną sodybą, nedvejojo. Ir prieš 9 metus jauna šeima įsikūrė šiame miško kampelyje. Prireikė daug jėgų ir investicijų, kol apleista sodyba tapo jaukia salele. „Čia auginti vaikus – šventė: tiesiai pro duris – į kiemą. Nereikia ieškoti gražesnių drabužėlių, nė pačiai puoštis, kaip mieste einant pasivaikščioti, – džiaugėsi Eglė. – Mokyklinis autobusiukas užsuka į kiemą paimti vaikų ir parveža. Kaip saugu – miestiečiai neturi tokių patogumų.“ Rimantas pridūrė, kad vaikai mokosi atnaujintoje Judrėnų S. Dariaus pagrindinėje mokykloje.
Abiejų darbovietė – namuose
„Džiaugiamės, galėdami gyventi Lietuvoje – laisvi, nevaržomi. Būtų baisu gyventi, pavyzdžiui, Norvegijoje“, – išsprūdo R. Rubavičiui, teisininkui, beveik 10 metų konsultuojančiam mūsų šalies statybos įmones, dirbančias Norvegijoje. Jis spėjęs pažinti šios šalies gyvenimą. Rimantas dirba namuose – visagalis internetas gelbsti, bet retsykiais tenka išvykti, ilgiausiai – savaitei. „Pažįstamo darbininko žmona su vaikais gyvena Klaipėdoje, o jis dirba ekskavatorininku Norvegijoje – retai aplanko šeimą“, – apgailestavo pašnekovas. Ir pridūrė: „Galėjau įsikurti bet kurioje užsienio šalyje, bet Lietuvoje – rojus.“
Iš vaiko auginimo atostogų Eglė neseniai grįžo į vyro įmonę – dirba administratore. Namuose, kaip ir vyras. Bet pagrindinės pareigos – mamos. „Tenka dirbti penkis darbus vienu metu. Ir visi – nebaigti“, – šypsojosi 5 vaikų mama. Ji prasitarė nemėgstanti gaminti valgio – patinka kūrybinis darbas. Eglė iš anglų kalbos verčia kūrinį apie pakistanietę, atsivertusią į krikščionybę. Nori, kad ją sujaudinusią knygą perskaitytų ir draugės. Patinka iš vilnos kurti suvenyrus, bet paėmusi į rankas, išgirsta: „Mama… “
Klostosi kaip pasakoje
Pradinių klasių mokytojos ir dailės mokytojos bei šeimų konsultantės diplomus turinti E. Rubavičienė labai mylėjo ir svetimus vaikus. „Man būtų ir jų užtekę, – juokėsi moteris. – Galvojau, kad senmergės gyvenimas – laimingiausias. Jaučiausi gerai – nesižavėjau šeima ir neįsivaizdavau savęs šeimoje. Man atrodė, kad užtenka kūrybinio darbo. O Rimantas sakė, kad be šeimos nebūsiąs laimingas.“
„Pilnatvė atėjo susituokus, – patvirtino vyras. – Ilgai meldžiausi, kad žmoną rasčiau. Ir Dievas padėjo.“ Būdamas 29-erių jis vedė metais jaunesnę Eglę.
„Stebuklingai susipažinau su Rimantu – suradau tą vienintelį žemėje. Iki šiol neapleidžia šis jausmas, – ištarė Eglė, prabėgus 13 santuokos metų. – Viskas klostosi gerai – kaip pasakoje. Galvoju, už ką mums tokia laimė?“
Nejaugi jie niekada nesusipykstantys? „Mus palaiko Šventojo rašto žodžiai: „Ant jūsų pykčio tenenusileidžia saulė“, – atsakė vyras.
Gausios šeimos tėvas jaučia didelę atsakomybę. „Nesugebėjau paimti banko paskolos – baisu įkeisti savo turtą“, – prisipažino jis.
Įkvepiantis močiutės pavyzdys
„Krikščionys, turintys mažą šeimą, man atrodo keistai. Kiekvienas vaikas – stebuklas, Dievo duotas“, – samprotavo Rimantas.
„Man smagu, kai į pasaulį ateina kūdikis“, – šypsojosi Eglė. Rubavičiai pasakojo, kad jų giminėje yra šeimų, auginančių 4 vaikus, tačiau penketuko niekas neturi. Jie kviečia į savo namus bendraminčius, ieškančius dvasinių gelmių ir diskutuoja apie šeimą, santuoką ir kitas vertybes.
„Mano močiutė Ona Vaitkienė užaugino 8 vaikus. Ji giliai tikinti, niekad blogo žodžio nėra ištarusi. Tai ypatingas žmogus – mes ja didžiuojamės“, – pasakojo Rimantas. Beveik prieš 4 metus devyniasdešimtmetei judrėniškei, išauginusiai ir pavyzdingai išauklėjusiai 5 sūnus ir 3 dukras, šalies Prezidentė įteikė valstybinį apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Apie O.Vaitkienę, kurios didžiausia vertybė – vaikai, anūkai ir proanūkiai, pasakojome „Bangos“ laikraštyje. Atrodo, panaši šiluma sklinda ir nuo jos anūko Rimanto.
Rasti savo vietą pasaulyje
Rubavičių šeimoje vaikai visapusiškai lavinami. Pastebėję, kad vyresnieji itin judrūs ir lankstūs, pradėjo vežti į Klaipėdą, sportinės gimnastikos užsėmimus – 3 kartus per savaitę. Jie demonstravo, ką spėję išmokti, rodė savo apdovanojimus. Atvirame tarptautiniame turnyre Estera laimėjusi taurę.
Vyresnėlius jie veža ir į Rietavo meno mokyklą. Elizabeta ir Estera mokosi dailės, o Rimantas – groti klarnetu. „Ir daugiau judrėniškių ten leidžia savo vaikus, tai su jais derinamės ir pagal grafiką vežame“, – pasakojo Rubavičiai.
Skleidžiasi Elizabetos meniniai gebėjimai. Pernai respublikiniam piešinių konkursui apie Lietuvos architektūros perlus pateikusi savo piešinį, kuriame pieštuku įamžino Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, ji pelnė antrąją vietą.
Vyresnėlės mėgsta rankdarbius – velia iš vilnos. Sesutės dalyvavo vieno vaikiško leidinio paskelbtame konkurse ir laimėjo 100 litų kuponą. Šia sėkme visa šeima džiaugėsi vienoje uostamiesčio kavinėje.
„Mes vežame vaikus į užsiėmimus, tačiau nereikalaujame rezultatų – tegul daro tai, kas jiems patinka. Galbūt jie nesies savo gyvenimo su šia veikla. Tegul patys renkasi – laimė rasti savo vietą gyvenime“, – kalbėjo Rubavičiai.
