Saugoma... ir suvargusi

Kai Vilniuje gyvai pamačiau Signatarų namuose eksponuojamą Nepriklausomybės aktą, nuostaba buvo didžiulė, iki graudulio. Mažytis, gelstelėjęs, ranka surašytas popierėlis. Kai pagalvoji, jog nuo to prasidėjo valstybės įtvirtinimas, negali likti abejingas valstybingumą kūrusiems žmonėms, pačiai istorijai, kalbai.

Mūsų, lietuvių, mažėja, Lietuva traukiasi, bet mus saugo patriotizmas. Išmokom linksmai švęsti valstybės šventes, nevirkauti, nesimėgauti kančia, o, priešingai, linksmintis, džiaugtis. Šalies vėliava didžiuojamasi, o pasipuošti tautine atributika tampa gražu ir net madinga. „Bangos“ puslapiuose VU profesorė I. Smetonienė interviu sako, kad įstatymiškai ir mūsų kalba kaip niekada stipriai apsaugota, nors pripažįsta, kad vartosena dar kelia daug problemų.

Ypač šnekamoji kalba suvarginta, prikimšta svetimybių, kurias vartoti netgi tampa gero tono ženklu. Pasiskonėdamas tą margą kalbą mėgsta jaunimas. Tokia nuolat sklinda feisbuko puslapiuose, tinklaraštininkų rašliavose. Blogas, blogeris, vaibas, piaras, laikinti... ir t. t. pilasi neišsenkančia srove. Jei tai tik buitinė plotmė, tai čia žmogus laisvas, bet kai platesnei visuomenei tai paleidžiama... Dauguma šių skaniųjų žodelių yra iš „Lietuvių žargono bazės“ ir viešoje kalboje neturėtų skambėti.

Lietuviai vis linkstam į kraštutinumus. Buvo rusų kalbos viršenybė, dabar šokam į kitą vagą. Kalbėti angliškai tampa savotišku prabos ženklu. Abiturien­tai anglų kalbos egzaminą jau išlaiko geriau nei gimtosios kalbos. Ką gi, mainos rūbai margo svieto... O vyresnei kartai su savo anglų kalbos gebėjimais geriau nejuokinti žmonių. Jau pavėlavom. Išimčių yra, bet visuma tai nekalbi. Vis dėlto nemažai yra Europos šalių, kur anglų kalba menkai susišnekėsi, bet ar kas nors paklydo ten, ar nevalgęs liko. Žmogus su žmogum visada kalbą ras.

Kažkas pasidarė ir mūsų teatrams. Spektaklių modernumas suvokiamas kaip šlykščios kalbos ir pasibaisėtino turinio junginys. Kas tinka O. Koršunovo „Išvarymui“, tas kitų režisierių sukurtiems spektakliams dažnai būna nevykęs svetimkūnis. Baisu, kai spektaklio metu tenka gūžtis iš pasibjaurėjimo ar keiksmų lavinos, kai mėgaujamasi tuo, ko žmogus šiaip jau padorioje kompanijoje neišdrįstų garsiai ištarti.

Matom ir kitokį „tautinį“ fenomeną. Populiarios krepšinio komandos treneris lietuvis su komanda bendrauja angliškai, bet nesėkmių sukeltą įtūžį išlieja sodriais rusiškais keiksmažodžiais. Arba, žiūrėk, žaidimų aikštelėje kai užkeikia koks susinervinęs pyplys, tai nežinai, ir kaip reaguoti. Neretai subartas net nesupranta, už ką. Juk šeimoje taip bendraujama. Tai lyg šeimos paveldas. Tyrimais įrodyta, kad gimtosios kalbos pagrindus vaikai išsineša iš šeimų. Tik gaila, kad kalbininkai, o dažnai ir visuomenė, vis kreipia kaltinantį žvilgsnį tik į mokyklą.

Nereikia visų blogybių priežasčių ieškoti mokykloje. Be abejo, daug kas priklauso nuo mokytojo, bet tikrai ne viskas. Esą, taip teigia profesorė I. Smetonienė, mokytojai vaikus verčia ieškoti klaidų, o ne mąstyti, kaip parašyti ar pasakyti taisyklingai. Tarsi ieškodamas klaidų vaikas nemąsto. Čia galima nesutikti, pasiginčyti, bet viena tiesa neginčytina ir bauginanti. Katastrofiškai mažėja žmonių, besirenkančių gimtosios kalbos studijas. Pasirodo, tai nedėkinga, nepelninga ir, pagaliau, neperspektyvu.

Gerai bent tai, kad nemaža dalis jaunimo viena iš patriotizmo apraiškų laiko taisyklingą kalbą, stengiasi kalbėti ir rašyti be klaidų ir to reikalauja iš kitų. Tik toks visų reiklumas gina ir gins kalbą. Perfrazuojant vieno iš kandidatavusiųjų į prezidentus mintį, mūsų kalba yra čia. Tokią ją išsiveš emigruojantieji, tokios mokysis atvykusieji. Ir norisi ja gražiai kalbėti, didžiuotis, neatimti gyvybės, kad vėliau nereikėtų gaivinti ar ieškoti muziejuose.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nesudievinę ir nenukryžiuosim

Sodai žydi kaip išprotėję. Kaštonų žvakės stiebiasi tik…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar renkate vaistažoles?