Savas neprapuls

Šiomis dienomis per šalies ir regioninę žiniasklaidą nuvilnijo skandalingomis pavadintos temos. Štai tik keletas jų.

Marijampolės savivaldybėje valdžios postuose aptiktas giminių ir artimųjų lizdas. Maistą nepasiturintiesiems už Europos Sąjungos lėšas perkančioje Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje aptikta, kad ji varguoliams skirtas kruopas ir miltus perka sveiku protu sunkiai suvokiamomis kainomis. Tyrimas parodė, jog miltų įsigijimo konkurso laimėtojo kaina – dvigubai didesnė nei įprasta rinkoje. Valstybinė mokesčių inspekcija kartu su prokuratūra paviešino aptikusi nelegalios paukštienos klodus, kuria prekiauta ne tik didžiųjų miestų prekyvietėse, o net ir Gargžduose. Per kratas įvairiose šalies vietose buvo rasta 11 tonų neapskaitytos mėsos produkcijos, kai kur laikomos antisanitarinėmis sąlygomis ir su pasibaigusiu galiojimo terminu.

Nors patarlės dabartinėje užkalnių kartoje nebemadingos, man jos prie širdies nors tu ką! Gal todėl, kad Vilniaus universitete tautosaką dėstė itin talentingas šviesaus atminimo profesorius Donatas Sauka, gebėjęs įtaigiai išaiškinti simbolines prasmes. Tad nieko nuostabaus, kad pastaruoju metu viešumoje iškilusias rezonansines temas norisi apibendrinti liaudies išmintimi. Ji labai paprasta ir aiški: visi šie skandalingų istorijų herojai iš balos išlips sausut sausutėliai. Nes gi aišku, jog tokios aferos neįmanomos be užtarimo iš aukščiau. Lietuvoje galioja principas, kad savi marškiniai arčiau kūno. Tad savieji gali nieko nesigąsčioti. Tik svarbu laiku pasirinkti, kam tarnauji, kieno globą renkiesi.

Žmonės sovietmečiu kuždėdavosi, kad partiniams (taip vadino komunistų partijos narius) viskas galima. Žinoma, kokie eiliniai partinukai absoliučios globos neturėjo, bet šiek tiek prakutę, užimantys postus tikrai buvo globojami iš viršaus. Tą būdama jauna žurnalistė savo kailiu patyriau. Ruošiausi rašyti apie administracinės teisės pažeidėjus, visiškai dėmesio nekreipdama į tai, kas kuo yra. Bet buvau iškviesta į partkomo antrąjį aukštą ir ten man buvo paaiškinta, kad apie tokį ir tokį pilietį negalima rašyti neigiamai, nes jis yra nusipelnęs komunistas. Kodėl prisiminiau šią karčią patirtį? Juk dabar galima viską viešinti į valias, jei tik turi faktinės medžiagos. Į valias? Gal ir perdėjau. Ar negirdėjote istorijų, kaip į televizijas ar redakcijas skambina įtakingi asmenys, linkėdami to ar ne to nerodyti, nerašyti? Žinoma, dažniausiai tokie jų prašymai žiniasklaidoje yra paviešinami. Bet įtakingieji tokio akibrokšto niekad nepamiršta ir radę gerą progą vienokiu ar kitokiu būdu atkeršija.

Lietuvoje pernelyg išsikerojo tendencija ir gana ryški: jei priklausai kokiai nors partijai ir esi tokiame poste, iš kurio galima išspausti kokios nors materialinės naudos, kuria sumaniai daliniesi, tai nors ir prasižengęs beveik garantuotai būsi apsaugotas. Žiūrėkit, įkliūva su machinacijomis ar kokia anekdotine istorija kokios nors partijos narys, turintis atsakingą postą, tai jo partijos kolegos stoja mūru ginti: esą tai politiniai oponentai pakišo, tai tyrimas tebevyksta, tad negalima nubausti ir pan. Nebent taip jau akivaizdžiai įkliūtų, kad išsukti ir išsisukti būtų nebeįmanoma. Taip atsitiko burnos skalavimo skysčio padauginusiai buvusiai žemėtvarkininkų vadovei D. Gineikaitei. Nors pirmine savo pavaldinės akiplėšiška versija, esą ji prie vairo buvusi blaivi ir pateiksianti įrodymus, jos viršininkė žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė buvo linkusi patikėti. Kur nelinksi, jei abi po tos pačios partijos vėliava.

Šiaip jau ištikimiesiems partijų ginklanešiams visgi sekasi gerai, jei nepagauna jų už rankos, tai juk ir ne vagis. Na, parodys televizija vieną kitą nemalonų siužetą, na, parašys laikraštis ar portalas vieną kitą aštrų straipsnelį, na, prasidės koks nors tyrimas, na, sudarys kokią nors komisiją įvykiui tirti. Laikas bėgs, naujos, dar skandalingesnės istorijos kils į paviršių, ir anieji herojai galės lengviau atsikvėpti.

Koks priešnuodis suveiktų prieš išsikerojusią tendenciją saviems dengti savuosius? Padėtų kritinis mąstymas visuomenėje, pilietinė pozicija. Tačiau per dvidešimt penkerius Lietuvos nepriklausomybės metus tam vystyti buvo skirta itin mažai dėmesio. Matyt, tikslingai. Užtat rezultatai puikūs: sovietmečio partinė patirtis – vienas už visus, visi – už vieną – tebeveikia nepriekaištingai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių