Senosios kapinės ilgisi gyvųjų rankų

Patriotiškai nusiteikę „Misijos Sibiras“ dalyviai keliauja tūkstančius kilometrų, kad sutvarkytų apleistus lietuvių tremtinių kapus. Tačiau, anot Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerės Rūtos Cirtautaitės, darbščios rankos ir pilietiškas požiūris į kultūros vertybes ne mažiau reikalingi ir Klaipėdos rajone. Pastarajame yra per 240 neveikiančių kapinių, kuriose antkapius stelbia piktžolės, stinga informacinių lentelių, o dalį kapaviečių neišvengiamai gali išmindžioti gyvūnai ar ūkininkų gyvuliai, jei ir toliau bus delsiama tvarkyti tvoras.

Anksčiau kiekvienas kaimas turėjo savas kapines. Tad nieko keisto, kad vien neveikiančių kapinių Klaipėdos rajone yra per 200. „Jos yra įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Senųjų kapinių tvarkymo darbų programoje numatyta, kad jas prižiūri seniūnijos. Tačiau jos nėra pajėgios viską sutvarkyti nei finansiškai, nei fiziškai – stinga tiek lėšų, tiek darbo jėgos“, – aiškino R. Cirtautaitė. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Šmatauskienė pridūrė, kad kiekvienais metais seniūnijos iki lapkričio 1 d. nurodo Savivaldybei reikiamą lėšų poreikį senųjų kapinių želdinių priežiūrai, šienavimui, tvorų remontui, antkapių, paminklų tvarkymui ir pan. Dažniausiai išskirstoma panaši suma. Šiemet ji siekia 10 137 Eur.

Problema ta, kad dalis kapinių yra miškų urėdijų, kolektyvinių sodų, ūkininkų teritorijose, tad iškyla daug niuansų. Pavyzdžiui, ūkininko teritorijoje nėra nei kelio, nei pravažiavimo – laukai ariami. Būna, kad ir gyvuliai atklysta. Išsaugoti tvarką kapinėse sunku ir dėl vis pasitaikančių vagysčių.

„Tai mūsų istorinė atmintis, tad privalome ją gerbti ir kapines tvarkyti civilizuotai“, – įsitikinusi vicemerė, kuri nepagailėjo savo laiko ir jau apvažiavo ne vienas neveikiančias kapinaites, kad įvertintų realią situaciją, ne tik aprašytą popieriuose. „Vaizdai tokie pat kaip ir „Misijos Sibiras“ dalyvių nuotraukose. Unikalūs kryžiai atspindi tuometį kalvystės amatą. Yra išlikę originalūs antkapių įrašai. Pavyzdžiui, parašyta „Mylima Omama“ – tai Klaipėdos kraštui būdingas senųjų laikų kreipimasis į močiutę. Teko rasti ir tokią epitafiją (užrašas antkapyje ar specialioje lentoje) „Kas tu esi, ir aš buvau. Kas aš esu, ir tu būsi“. Yra įrašų ir prūsų kalba, tačiau labai apmaudu, kad dalis jų kasmet vis labiau netvarkomi nyksta, grimzta praeitin. Tad vienose kapinėse į akis kritusi frazė „Per praeitį – į ateitį“ netenka prasmės“, – liūdnai kalbėjo R. Cirtautaitė.

Neišnaudoja turizmo reikmėms

Nepaisant to, kad daug kapinių yra apleistos – kone kiek-vienose yra ir tvarkomų, prižiūrimų kapų, ant kurių randama padėtų gėlių, žvakių. „Neaišku, ar artimieji užsuka, ar pro šalį važiuojantys pakeleiviai. Manau, kiekvienam žmogui, besidominčiam savo kraštu, istorija, būtų įdomu užsukti į senąsias kapines. Juk Klaipėdos rajoną kerta daug dviratininkų maršrutų, tad mūsų rajono senųjų kapinių lankymas galėtų būti įtrauktas į jų dienotvarkę. Prie to turėtų prisidėti Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras“, – svarstė vicemerė.

Deja, stinga informacinių lentelių, pažyminčių, kokios čia kapinės, kokio laikotarpio. Net prie Priekulės miesto centre esančių kapinių – jokios nuorodos. Paveldosauga besirūpinanti Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė S. Šmatauskienė suskubo slopinti kylančias pasipiktinimo bangas. „Informacinės lentelės centralizuotai buvo padarytos 1989 m. Per laiką medis atgyveno, sutrešo. Tad dabar buvo paskelbtas viešųjų pirkimų konkursas senųjų kapinių informacinio ženklo sukūrimui, parengiant techninį projektą. 1452 Eur (nors Taryba buvo skyrusi 2900 Eur) vertės sutartis jau pasirašyta su UAB „Projektų rengimo biuras“ iš Vilniaus. Informacinis ženklas turėtų būti sukurtas iki šių metų pabaigos“, – dėstė S. Šmatauskienė. Tokiu būdu norima, kad užrašai būtų vienodo formato visose senosiose kapinėse, kad pavyktų išsaugoti vientisą stilistiką.

Iš gyventojų tikisi pilietiškumo

Mero pavaduotojos nuomone, senųjų kapinių tvarkymas turėtų būti ne tik Savivaldybės, seniūnijų rūpestis. Kiekvienais metais Savivaldybės taryba skiria solidžias sumas Sporto centrui, kultūros centrams, nevyriausybinėms organizacijoms, jaunimo veiklai ir pan. Tad būtų šaunu, kad jie suorganizuotų talkas ir prisidėtų prie istorinės atminties saugojimo: „Į Veiviržėnų miestelio šventę „Prie Veiviržo“, Vėžaičių Onines suvažiuoja tūkstančiai žmonių, tačiau retam kyla mintis prieš linksminantis nuveikti gerų darbų. Užsukti į senąsias kapines, nuravėti bent vieną kapelį. To pilietiškumo vis dar stingama. Yra daug pavyzdžių, kai šalia senųjų kapinių rikiuojasi gražiausios sodybos, tačiau visas aplinkos puoselėjimas baigiasi sulig tvora… Senosios kapinės lieka pamirštos, nors rajone yra palaidota ir daug iškilių žmonių.“

Vis dėlto yra ir teigiamų pavyzdžių. Daug metų gargždiškis Kazimieras Lukas niekieno neprašomas tvarkė Kuršlaukio kaimo, kisiniškis Helmutas Lotužis – senąsias Kisinių kaimo kapines. Kretingalės seniūnijos Girkalių kapines net iš Palangos atvyksta tvarkyti Marija Šporienė. „Ten palaidotas mano broliukas. Pamenu, buvo visas krūmokšnių kalnas, kapinėse prieglobsčio ieškodavo ir mėgstantieji išgerti – rasdavome butelių. Subūrėme iniciatyvinę grupę ir sutvarkėme. Paprašėme seniūnijos lėšų tvorai, organizavome talką, samdėme žmones. Padarėme stendą, kuriame surašėme mirusiųjų pavardes. Padėjo senieji gyventojai. Vyras kiekvienais metais išpjauna šakeles. Tačiau sunku sukviesti žmones… Pati tai darau savo malonumui, kad nebūtų užmiršti kapai“, – telefonu „Bangai“ kalbėjo M. Šporienė.

Kretingalės seniūnijoje pro senąsias Kibelkščių kapines nepraeina Valteris Graudušis. „Prieš 60 metų čia buvo palaidotas mano tėvas, po to – mama. Vargstame, tvarkomės, sunku žmones į talką surinkti, prisijungia nebent giminės“, – atvirai kalbėjo V. Graudušis.

Paradoksas tas, kad veikiančiose kapinėse yra net prižiūrėtojų etatai. Pavyzdžiui, Gargždų seniūnija turi vieną kapinių prižiūrėtojo etatą. Žmogus prižiūri Laugalių kapines. „Tvarko bendro naudojimo plotus, taip pat rūpinasi patvorių, kelkraščių šienavimu, žiemą – takų nukasimu ir pan.“, – vardijo laikinai Gargždų seniūno pareigas einantis Justinas Donauskas. Papildomos rankos praverstų ir neveikiančiose kapinėse, kurios žymiai rečiau lankomos, kur darbo – nors vežimu vežk.