Skaitytojų nuomonės

Rinkėjų nuostatas veikė pažadų banalybė


Manote, kad rinkimai baigiasi paskelbus galutinius balsavimo rezultatus? Tikrai ne. Rinkimai pagaliau baigiasi tik tada, kai naujai išrinktos savivaldybių tarybos susirenka į pirmuosius posėdžius ir išrenka miesto vadovus. Tik tada galima drąsiai kalbėti apie jų rezultatus.


Netikėtumų jau nebus. Sąrašų „garvežiai“, kaip ir buvo galima tikėtis, ir toliau liko daug patogesnėse Seimo nario ar europarlamentaro kėdėse, o likusieji suformavo koalicijas atsižvelgdami į vietinę specifiką, pernelyg nevargindami savęs klausimais apie galimus savo pačių deklaruotų nuostatų prieštaravimus naujai susikūrusių koalicijų bendrosioms nuostatoms. Koalicijoms sudaryti didesnės įtakos neturėjo net jėgų pasiskirstymas nacionaliniame parlamente.


Nesikartosiu ir nepradėsiu vėl kalbėti apie tradiciškai atmestinai rašomas partijų rinkimų programas, apie tai, kaip tos kreivai šleivai surašytos programos galiausiai virsta figos lapeliais savo tikriems interesams pridengti. Visa tai jūs puikiausia žinote ir be manęs. Daug įdomiau panagrinėti, kaip piliečiai visoje deklaratyvių banalybių ir pažadų įvairovėje išsirinko tai, ką šiandien turi.


Šie rinkimai iš tiesų buvo unikalūs. Pirmiausia dėl to, kad jie vyko didelių ekonominių problemų fone. Antra – jie vyko šalyje, kurioje ženkli piliečių dalis jau nebegalėjo pasinaudoti rinkimų teise, nes atsidūrė už šalies ribų. Trečia – vis labiau visuomenei spaudžiant, pirmą kartą rinkimai jau nebuvo vien partinių kandidatų pasjanso dėlionė.


Jei kas pasakytų, kad kokioje nors šalyje susiklostė panaši padėtis, drįsčiau iš karto prognozuoti, kad joje įvyks dideli pokyčiai. Sustiprės populistinės jėgos, į valdžią pateks kraštutinių dešiniųjų arba kairiųjų politikai arba, geriausiu atveju, tiesiog prasidės naujų, valdžia nesusitepusių politikų karjeros saulėtekis. Būtent tai būdinga šiems laikams.


Neįtikėtina, tačiau Lietuvoje viskas vyko priešingai. Galime kiek norime kalbėti apie tai, kad pavieniams kandidatams, tarp kurių buvo ir bendruomenių lyderių bei žinomų žmonių, tiesiog pritrūko laiko ir patirties pasirodyti geriau. Galime kalbėti, kad partijos, ypač valdančiosios, yra labiau palaikomos žiniasklaidos, o dosnus didžiųjų partijų finansavimas iš valstybės biudžeto dar labiau palengvina šių partijų populiarinimą. Tačiau pinigai arba žiniasklaidos inercija juk netapo sėkmės formule politikos paraštėse atsidūrusiems K. Prunskienei ar A. Paulauskui.


Per pusantro mėnesio teko pabendrauti ir su partijų sąrašuose dalyvavusiais kandidatais, ir su visuomenininkais, ir su bendruomenių atstovais. Gerai prisimenu pirmų dienų reakciją į rezultatus Vilniuje – daugelis visiškai nesuvokė, kas įvyko. Miegamieji miestų rajonai sutartinai atidavė savo balsus tam, kuris labiausiai buvo keikiamas būtent šiuose rajonuose. Teko išgirsti konspiracinę versiją apie neįtikėtinai plataus masto rinkėjų papirkimą (kuris turėjo būti atliktas visiškai slaptai), plito ir „psichologinė“ versija, kuomet buvo teigiama, kad sėkmę lėmė gražiai surašyta autobiografinė kandidato knygelė.


O juk viskas paprasta. Varžėsi 2 paplitusios rinkėjų nuostatos. Pirmoji nuostata – „Niekas nepasikeis – kaip vogė, taip ir vogs“ – buvo būdinga tiems, kurie neatėjo prie balsadėžių arba balsavo tradiciškai. Antroji – „Kad tik nebūtų blogiau“ – lėmė pasirinkimą tarp jau veikiančių (irgi tradicinių) politinių partijų ar politikų. Rinkimų rezultatai buvo nulemti, kai pastaroji nuostata Vilniuje transformavosi į „Šitas, aišku, sukčius, bet miestą juk pagražino“.


Permainos gąsdina. Ypač jos gąsdina piliečius, kurie „papokštavo“ per 2008 m. nacionalinio parlamento rinkimus. Be abejo, gerai, kad visuomenėje suvokiama, jog negalima balsuoti vien tik už gražias kojas, šypseną ar šviežią anekdotą, tačiau iki šiol vis dar nesuprantama, kad pasitikėjimo mandatą praradę politikai nėra „mažesnė blogybė – jei buvo problemų jiems valdant pirmą kartą, antrąkart (arba net trečiąkart) valdant problemos tik paaštrės. Maža to, kuomet veikiama seniai susiformavusioje politinėje aplinkoje, tuomet į valdžią sugrįžusiam politikui nereikia gaišti laiko ieškant sąjungininkų, kuriant naujas sąsajas ar ruošiant „priešnuodžius“ galimai opozicijai. Efektyvumas kyla ir tuomet, kai politikas orientuojasi vien tik į savo kišenę.


Kalbėdamas apie vietinių rinkimų rezultatus, vis dėlto norėčiau akcentuoti tai, kad savivaldybių tarybų rinkimai yra artėjančių nacionalinių rinkimų preliudija. Ir štai čia atsiranda rimtas pagrindas nerimauti. Mano minėti veiksniai per artėjančius metus nepasikeis. Ekonomika jei ir augs, tai gerokai lėčiau nei norėta. Emigracija jei ne didės, tai bent jau tikrai nevirs reemigracija. Išliks ir tradicinė neigiama piliečių nuostata politikų ir politinių partijų atžvilgiu. Suveikus šioms nuostatoms, bus sunku tikėtis didesnių pokyčių, nes dalyvauti rinkimuose žmonėms atrodys beprasmiška arba jie rinksis vien iš jau žinomų asmenų.


Vitalijus BALKUS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių