Streso pinklėms įveikti būtinas sąmoningumas

Streso pinklėms įveikti būtinas sąmoningumas

Dažnas žmogus pasakys, kad beveik kasdien patiria stresą. Vaikui – tai neigiamos emocijos mokykloje, jaunai mamai – įtampa ir nemigos naktys, kolegai – pokalbis su viršininku, draugams – galbūt santykių krizė. Išgyvendami stresą jaučiamės nemaloniai, tačiau klaidinga manyti, kad įtampai atslūgus ši patirtis nepalieka jokių pėdsakų. Stresuodami patiriame ne tik stiprias neigiamas emocijas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė Julija Gečaitė, atliekanti mokslinius tyrimus streso srityje, įsitikinusi, kad ilgainiui stresas gali sutrikdyti sveikatą. Specialistė atvėrė šios būsenos žalą organizmui bei pasidalijo įžvalgomis, kaip pastebėti šią būseną bei priimti emocijas.

Svarbiausia – priimti realybę

– Skubančiame šiandieniniame pasaulyje žodį „stresas“ girdime kone kiekvieną dieną. Kaip atskirti, kuomet išties patiriame stresą, o kuomet galbūt tik įsivaizduojame, kad šis kartina kasdienybę?

– Visų pirma svarbu suvokti, kad stresas yra neišvengiamas. Taip jau lėmė evoliucija. Anksčiau grėsmė buvo laukinis tigras ar svetima gentis. Jei nepabėgai nuo tigro arba nepuolei jo, jis tiesiog tave suėdė. Dabar laikai pasikeitė. Grėsmių vietą užėmė kiti „tigrai“ – finansinės problemos, konfliktai, savivertei grėsmę keliantys įvykiai.

Nervinę įtampą žmogus paprastai atpažįsta kaip stiprias emocijas, kurias sunku valdyti, diskomfortą skirtingose kūno dalyse, darosi sunku aiškiai ir nuosekliai mąstyti, daromi neracionalūs sprendimai, veikiama inertiškai. Taigi, kiek tenka matyti praktikoje, retai žmogus klysta, kai sako, jog patiria stresą. Dažniau pasitaikantis nesusikalbėjimas – kai žmogui sunku pripažinti savo pažeidžiamumą. Dėl to jis užsispyrusiai teigia, kad jokio streso gyvenime nepatiria, net jei fiziologiniai rodikliai rodo ką kitą (pavyzdžiui, padidėjęs kraujospūdis).

Gebėti paklausti savęs

– Kaip galima išmokti valdyti stresą?

– Mūsų požiūris į stresinę situaciją, kitaip dar vadinamą stresoriumi, gali sustiprinti arba susilpninti mūsų reakciją į ją. Įsivaizduokime nedidelę avariją mieste. Visi vairuotojai, dalyvavę įvykyje, vienodai nukentėjo. Vienas gali pradėti šaukti, pulti, kitas – išsigąsti ir nė žodžio nepratarti, trečiam galbūt kils net panikos priepuolis, o ketvirtas gali sunerimti, bet viduje išlikti gana ramus. Visos šios skirtingos reakcijos yra nulemtos jų skirtingų situacijos interpretacijų, skirtingų minčių ir požiūrio. Kažkam tai atrodo pasaulio pabaiga, kažkam sukelia norą „atsigriebti“, o kažkam padeda įsisąmoninti, kad turės papildomų rūpesčių, bet jie grėsmės nekels.

Svarbiausia mokytis įsisąmoninti realybę tokią, kokia ji yra, ir bandyti atsisakyti pirminių interpretacijų, kurios yra padiktuotos mūsų streso, bet ne mūsų nurimusio proto. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į savo mintis ir paklausti savęs: kas rodo, kad ši mintis atspindi realybę? Ar tikrai man nepasiseks? Ar tikrai tai pasaulio pabaiga? Kaip norėčiau elgtis šioje situacijoje?

Dar vienas būdas padėti sau susidoroti su stresu – dėmesingumo praktikos. 8 sesijų mokslu grįsta Streso valdymo programa Klaipėdoje prasideda kovo 27 d. Užsiėmimų metu dalyviai suvokia, kaip stresas veikia kasdienybę. Jie mokomi geriau susitvarkyti su kasdiene įtampa, nerimu bei atrasti daugiau vidinės stiprybės susidoroti su neišvengiamais gyvenimo iššūkiais (apie dėmesingumo praktikas daugiau informacijos galite rasti www.gecaite.com).

Ne kontroliuoti, o pažinti emocijas

– Kaip pastebėti ir kontroliuoti savo emocijas?

– Paprastai emocija yra kaip lakmuso popierėlis – ji padeda susigaudyti, kas vyksta su mumis esamu momentu ir kaip mes sąveikaujame su aplinka ar santykyje su kitu žmogumi.

Išgirdus šį klausimą norisi atsakyti klausimu: kaip kontroliuoti vaikus, kad jie visada elgtųsi kaip norime? Turbūt girdisi šiame klausime paradoksas, nes intuityviai jaučiame, kad kontroliuoti vaikų iš esmės negalime. Galime daryti jiems įtaką, į juos įsiklausyti, bandyti atliepti jų poreikius. O jei vis dėlto tapome tie viską kontroliuojantys – lauk bėdos. Su emocijomis yra panašiai. Tiek praktikoje, tiek literatūroje esu susipažinusi su atvejais, kai siekiant stipriai kontroliuoti emocijas žmogus suserga psichiniais susirgimais arba mažų mažiausiai praranda gyvenimo džiaugsmą. Pasak Harvardo profesoriaus, psichologo dr. R. Siegel, jei mes stipriai slopiname savo neigiamas emocijas, mes kartu užslopiname ir teigiamas. Taigi stengdamiesi užslopinti liūdesį dėl prarasto darbo, galime užslopinti ir džiaugsmą būnant gamtoje ar užsiimant savo pomėgiais. Taigi, užuot stengusis kontroliuoti emocijas, geriau yra išmokti jas pažinti, į jas įsiklausyti, suprasti, kokią informaciją jos mums suteikia.

Pavyzdžiui, nerimas mums visada signalizuoja, kad vaizduotėje kuriame katastrofinius ateities scenarijus, kartais to net neįsisąmonindami. Liūdesys dažnai signalizuoja mums, kad kažko netekome, o štai pyktis liudija, kad arba nevyksta viskas taip, kaip manau, kad turėtų būti, arba kažkas pažeidė mūsų asmenines ribas.

Įsisąmoninus ir priėmus emocijas, galime apsispręsti kontroliuoti ne jas, o savo elgesį, t. y. pasirinkti, kaip norime elgtis, ne impulsyviai iš emocijos, o konstruktyviai, sau ir kitam geriausiu būdu. Tarkime, jaučiant tą patį pyktį viena yra apšaukti žmogų arba nuslopinti, nepripažinti sau, kad pykstame, o kita – ramiu ir užtikrintu tonu pasakyti, kad pykstame už tai, ką žmogus padarė ir kad mums toks elgesys yra nepriimtinas.

Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Gyvenimo eksperimentuose – jautrumas

Pastaruoju metu visuomenėje pasigirsta balsų dėl perdėto jautrumo gyvajai gamtai. Tempiamės namo pasiklydusį žvėrelio jauniklį, nors gamtininkai už tai bara.…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas