Sugrįžti turi ne tik paukštis
Kasmet rajono moksleiviai yra kviečiami dalyvauti rašinių apie gimtąjį kraštą konkurse, kurį skelbia Klaipėdos rajono savivaldybės Ryšių su visuomene skyrius. Šiandien spausdiname konkurso nugalėtojo Roberto Maciaus, Gargždų „Vaivorykštės“ III g klasės gimnazisto (konsultavo mokytoja Daiva Toliušienė), rašinį.
Kovo 25-ąją pagaliau vėl sulaukiau Gandrinių. Su visais savaisiais sugrįžtu atgal į tėvynę Lietuvą. Daugiau nei du šimtus dienų šildžiausi Afrikos saulėje, stebėjau jos platumas, nykius medžius ir sustirusią žolę. Afrika – tai tik tarpinė stotelė, kol vėl suplasnosime baltjuodžiais sparnais ir pakilsime į dangų pavasarinės Lietuvos link. Flamingai ir pelikanai atsainiai žvilgčioja į mus: „Keistuoliai! Palieka namus ir vėl grįžta.“ Tačiau mes kitaip negalim, tokia mūsų prigimtis.
Sugrįžęs kaskart įsimyliu savo Lietuvą iš naujo – širdis apsąla nuo Nemuno deltos! Čia renkasi ne tik tokie keliauninkai kaip mes, stabtelintys pailsėti pakeliui iš šiltųjų kraštų, bet ir vietiniai, perintys, auginantys savo vaikus. Čia dieviška – medžiai skleidžia ypatingą ramybę, dėl kurios jaučiuosi jau grįžęs į gimtinę. Vandens skaistumas primena mano mylimą tvenkinį, kuriame parskridęs kasdien ieškau maisto. Atrodo, net ir žolė šioje vietovėje dygsta anksčiau nei kituose laukuose, tad, jeigu yra rojus žemėje, tai jis yra būtent čia. Kita vertus, svarbi ne tik gamta – kiek čia bičiulių sutinku! Štai pažįstamas vieversys man čirena, kad jau pavasaris. Taigi, skubame namo – negalime dar nuo mažų dienų išmoktos priesaikos nei pakeisti, nei sulaužyti.
Pailsėję su šeimyna jau paliekame Nemuną, nes privalome tęsti savo kelionę, juk mūsų lizdai yra tarp keturių vandenų – Klaipėdos krašte. Kildami stebime artojų dirbamus laukus. Kaip iš aukštai gerai matyti žmonių rankų iščiupinėti plotai! Žiemkenčių pasėliai žvelgia į mus tarsi nekantraudami kilti ir derėti. Laukiu nesulaukiu dienos, kai ieškosiu gardaus vabzdžio ūkininko šviežiai akėtame dirvone. Skrisdami dar matome lietuviškas sengires, kurių, deja, kasmet išvystame vis mažiau. Jei kas paklaustų, kas man yra Lietuva, iškart sakyčiau, kad tai senosios girios, kurios, pasak mano tėvo, mena pagonybės laikus, kai ąžuolas laikytas šventu medžiu. Dabar jau niekas, deja, nesikuklina nusirėžti vieno kito drūto medžio. Kartą net į mano ąžuolą, kuriame susisukome lizdą, kėsinosi… Laimei, kažkoks senulytis dar tikėjo, jog esu šventas paukštis, ir piktai nuvijo atėjūną.
Kaip bebūtų, čionykščiai žmonės man patys svarbiausi. Vasarą, ieškodamas žiogo, tik suskrabenu snapu ir iškart visi kelia galvas, nusimaukšlina kepures ir atokvėpio minutėlę pailsi nuo kasdienių darbų… Be jų būtų liūdna net peles gaudyti… Na, štai, pagaliau! Pagaliau gimtieji Kisiniai, į kuriuos dar mano tėvų tėvai grįždavo. Dairausi, kur tie žmonės, kur gyvuliai? Negaliu patikėti, kad senuosius keliauninkus pasitinka tik sukiužusi bakūžė. O, kaip greit viskas pasikeitė! Iš gražiųjų kadaise matytų namų liko tik negyvos, apsilaupiusios sienos, išklerusios durys, susmukę kaminai… Aplink nė gyvos dvasios; akys mato tik rudenį šalnos pakąstas aukštas žoles. Apėmė begalinis liūdesys. Dar praėjusį pavasarį čia skleidėsi džiaugsmas. Dabar sodybos tarsi bespalvės. Atrodo, net kiti paukščiai paliko savo namus, nes nebeturi kam čiulbėti ankstyvą rytą. Nieko nesuprantu…
Po kelių dienų netikėtai į kaimą sugrįžta „mano“ žmogus, kuris kažkada ir tekinį į ąžuolą įkėlė, kad lengviau lizdą būtų susukti. Varlinėju netoli parduotuvės ir girdžiu, kaip šnekasi:Taigi išskrido. Ton Anglijon… Turbūt visam…
Mes jau nieko nepakeisim, tokia jųjų dalia. Kažin ar besulauksime atgal grįžtančių.
Vis tiek nieko nesuprantu…
Kaip tai „kažin ar sulauksime begrįžtančių..?“ Kaip gali nesugrįžti? Kur jie išvis išskrido? Juk šiltas trobas turi… juk žemė pilna maisto, o vanduo pats skaniausias. Na, tegu paskraido. Paskraidys ir grįš. Trobas sutaisys. Juk ir aš kasmet grįžęs savo lizdą tvarkau. O Kisiniai mūsų visų ištikimai lauks.
Sugrįžti turi ne tik paukštis
