Susigyventi su vėliava

Aną savaitę važiavau per Gargždus ir stebėjausi. Kiek gi daug namų, kiemų ir sodybų šeimininkų turi pasistatę stiebus ir išsikėlę vėliavas. Man tai labai priminė amerikietiškus filmus iš vaikystės, kuriuose nuolat praslinkdavo vaizdas su gyvenamųjų namų kvartaluose plazdančiomis aukštai iškeltomis valstybės vėliavomis. Tokia filmo regimybė man asocijuodavosi su „vakarietiškumu“ ir nebijojimu pasididžiuoti savo patriotizmu.

Pagaliau ir mes per pastaruosius penkerius metus pradėjome ne tik šventėse, bet ir kasdienybėje susigyventi su savo vėliava. Nesakau, kad mums ji nepatiko. Tiko ir patiko, bet po Sąjūdžio pakilimo bangos ją laikėme per daug dideliu atstumu nuo savęs. Gal iš begalinės pagarbos, gal dėl sovietmečiu patirtos baimės, kai iškėlęs Trispalvę galėjai patekti į Sibirą arba bent jau į psichiatrijos ligoninę, o gal ir iš paprasto nežinojimo, kaip su ja elgtis. Matydavome ją plevenančią prie valstybinių institucijų ir tai atrodė natūralu, bet jei pastebėdavome žmonių namų kiemuose, stebėdamiesi sakydavome: „wow, žiūrėk!“ Patys dažniausiai vėliavą ištraukdavom tik valstybinių švenčių ryte, o saulei nusileidus paslėpdavome ją iki kito minėjimo.

Dabar situacija verčiasi ir su džiugesiu stebiu, kaip mano artimieji, kaimynai, gimtojo miesto gyventojai statosi stiebus, kelia vėliavas. Ir mes, jaunimas, naudojame tautinę atributiką drabužiuose, puošiame savo kambarius namuose ar bendrabučiuose, darbo vietoje ir vėliavėlės plazda net ant automobilių.

Gargžduose regiu vėliavų įvairovę. Tenka matyti namų, kurių kiemai pasipuošę ir mylimos Gargždų futbolo klubo komandos „Banga“ vėliava, kažkur stiebiasi ir Žemaičių vėliava. Žmonės taip išreiškia savo pasirinkimus. Ir nebūtinai garsiai kalbėdami, mušdamiesi į krūtinę, kaip myli Tėvynę, bet tuo aiškiai parodydami, kad yra savo krašto patriotai. Vieni dangų skrodžią iškeldami Vytį, o kiti Trispalvę, ir tai yra nuostabu.

Šiuose pamąstymuose trumpai priminsiu mūsų valstybinės vėliavos istoriją. 1917 m. birželio 6 d. lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime dr. Jonas Basanavičius siūlė vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, bet daugeliui susirinkusiųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės vėliava neatrodė tinkama būti tautine vėliava. Be to, ji laikyta perdėm sudėtinga, nelengvai pasiuvama. Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių raštų spalvų. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Per konferenciją buvo parengtas dar vienas vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris labiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Komisijos 1918 m. balandžio 19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba. 1922 m. pirmojoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos derinys be herbo.

Pagalvojau, kad nežinau, kaip vertinti rajono Savivaldybės iniciatyvą dovanoti valstybinę vėliavą esą nepasiturintiems žmonėms. Ar po to kas nors pasidomėjo, kiek apdovanotųjų susigyveno su vėliava ir ją iškelia bent per valstybines šventes?

Vytautas BUTKUS

Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Komandos paieškos

Prieš gerą pusmetį Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje teko vesti pamoką apie toleranciją žiniasklaidoje, politikų įvaizdžio kūrimo visuomenės informavimo priemonėse niuansus. Abiturientų…

Plačiau »

Agnė Adomaitė

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar mokate džiaugtis gyvenimu?