Švenčių niekada nebus per daug?
Gražiai atšventėme liepos 6-ąją Mindaugo karūnavimo dieną. Įvairūs renginiai vyko ne tik sostinėje, ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonų centruose bei mažesniuose miesteliuose. Juos vainikavo ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų vietų, kur gyvena lietuviai, giedama „Tautiška giesmė“, šiemet aidėjusi ir nuo piliakalnių. Gražu, šventiška, patriotiška.
Tačiau ar ne per daug tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, net trijų valstybinių švenčių – Vasario 16-osios, Kovos 11-osios ir Lietuvos Valstybės ir Mindaugo karūnavimo dienos liepos 6-ąją?
Dėl pirmųjų dviejų abejonių kilti niekam neturėtų, nes tai iš tiesų yra istorinės, Lietuvos valstybingumui labai reikšmingos, dokumentais patvirtintos datos. O štai trečiosios valstybinės šventės tikslingumu galima būtų ir suabejoti.
Ar bent pamenate, kada ir dėl ko liepos 6-oji tapo valstybine švente?
Ši diena atsirado iš niekur, ji buvo sukurta, „išmąstyta“, t. y. istoriko profesoriaus Edvardo Gudavičiaus apskaičiuota – kaip neva tikėtina kunigaikščio Mindaugo karūnavimo diena. Beje, toli gražu ne visi istorikai šiam „išmąstymui“ pritaria. Štai Antanas Kulakauskas teigia, kad „šventės data tėra nūdienos politikų pasirinkimas vienos iš trijų, į vieną 1253 m. birželio pabaigos–liepos vidurio laikotarpį telpančių, sekmadienių datų“.
Pirmą kartą liepos 6-ąją valstybinė šventė paminėta 1991-aisiais ir nuo tada ji jau švenčiama kasmet. Švenčiama, per daug nesukant galvos, nei kaip, nei kur, nei kodėl Mindaugas buvo karūnuotas ir ar jis pats to karūnavimo norėjo.
Nesileisdami į painias istorines peripetijas, pasiremkime autoritetais, šįkart – iškiliausiu Lietuvos prieškario istoriku Adolfu Šapoka. Jo 1936 m. išleistoje „Lietuvos istorijoje“ ne tik neaptiksime Mindaugo karūnavimo dienos ir vietos (ji, kaip ir diena, taip pat nežinoma), bet ir surasime tokius pamąstymus, kurie tikrai nepridės šiai datai taip trokštamo reikšmingumo. A. Šapoka rašo: „Mindaugas bandė staiga iškelti sukurtą valstybę ir pastatyti ją, kaip lygią, greta kitų Europos viešpatysčių. Bet vėliau pasirodė,kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. Neseniai dar sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas, todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti.“
Kitaip tariant, Lietuva XIII a. buvo nedidelis žemės lopinėlis, pasislėpęs tarp gūdžių miškų ir sunkiai įveikiamų pelkių. Dėl troškimo valdyti šį kraštą įnirtingai tarpusavyje kovojo įvairių pagoniškų baltų genčių palikuonys – kunigaikščiai, šaltakraujiškai žudydami vienas kitą. Europoje (kurios, kaip politinio darinio, irgi dar nebuvo) tokios valstybės, kaip Lietuva, tada niekas nežinojo ir apie kokį nors jos politinį, ekonominį, kultūrinį ar kitokį autoritetą kalbos negalėjo būti.
Noras būti svarbiems, matomiems ir reikšmingiems – suprantamas ir net sveikintinas. Ypač mažai šaliai. Bet tai tik noras, tik siekiamybė, o ne realybė. Tokį pat norą turi ir Baltarusija, kuri ir Mindaugą, ir Vytautą vadina savo kunigaikščiais. Istorikai dar galėtų pasiginčyti, ar baltarusiai jau yra tokie neteisūs, juoba kad mūsų kaimynai kur kas pagarbiau už Lietuvą saugo LDK paveldą, kurio, tiesą sakant, ir turi gerokai daugiau už mus.
O XXI amžiaus Lietuva, deja, jau kelerius metus niekaip nesugeba sutvarkyti vienintelio svarbiausio savo griūvančio valstybingumo simbolio – Gedimino kalno, bet užtat sugeba jo papėdėje iškilmingai minėti ir pompastiškai švęsti net tris valstybines šventes.
O kodėl nešventus, ypač vidurvasarį: juk liepos 6-ąją ir renginius organizuoti, ir linksmintis gamtoje kur kas maloniau nei žiemą. Tad kas galėtų paneigti, jog tai ir galėjo būti viena iš priežasčių, „sumąstant“ dar ir trečiąją Lietuvos valstybingumą šlovinančią šventę?
