Tapę legenda…
Mielas tas praėjęs savaitgalis. Gėlės, šypsenos, mokinių koncertai, padėkos spektakliai… Mokytojų diena. Greičiau visas savaitgalis.
Kaip ten bebūtų buvę, gražu ir prasminga. Žinoma, nuo to profesijos prestižas nepakils, bet gal privers kitom akim pažvelgti į mokytoją, prisiminti juos, buvusius ir esamus. Gerus, blogus, piktus, atlaidžius – visokius. Juk ir mokiniai būna visokie. Vieniems tas pats mokytojas – šviesus prisiminimas, kitam – „praeinu nematydamas“.
Gaila, jog tiek daug mokytojų jau nebėra, ir laikas negailestingai trina jų pėdsakus iš žmonių atminties, stumia į istoriją, kuri, deja, neužrašyta. Dažno jų gyvenimas, apipintas buvusių mokinių pasakojimais, jau virsta legendomis. Tokie yra ir Gargždų pirmieji mokytojai.
Kas dabar pasakys, ar tikrai mokytojas Antanas Saja taip drausmino išdykaujantį mokinį? O pasakojama, kad vienas vaikas įkyriai trukdęs visai klasei. Mokytojas ir šiaip jį mėgina sudrausminti, ir kitaip, o tas šėlsta toliau. Tada pabandė išprašyti pro duris (tada dar buvo galima), bet šis neklauso, neina. Tuomet mokytojas pats su kitais mokiniais pasikelia ir išeina dirbti kitur, o tą nerimstantį palieka sėdėti vieną. Kas paliudys, kad kartą pasklidus žiniai, jog pradinių klasių mokytojų darbą tikrins švietimo skyriaus inspektorius, mokytojos sunerimo ir susibūrė pasitarti. Viena aimanuoja, kaip čia bus, kaip pavyks, ką čia dar per pamoką parodyti. O antroji sako: „Čia tai nieko. Dirbti mokam, bet ką gražaus reikės apsirengti.“
Ne vienas dar prisimena mokytoją Marytę Reminienę, kuri gūdžiais ir skurdžiais anais laikais mokė vaikus šokti baletą ir net kūrė spektaklius. Kokia turėtų būti įdomi tų mažųjų baleto šokėjų nuotrauka. Gal kur yra išlikusi?
O viena labai svarbaus dalyko mokytoja, pasirodo, buvo užkietėjusi rūkalė. Kartą ją, betraukiančią dūmą, užklupo taip pat parūkyti išsprukę mokiniai. Pamačiusi juos tokius, iš baimės sustingusius su cigaretėm rankose, mokytoja be žodžių čirkštelėjo degtuką ir ištiesė pridegti.
Daug įvairiausių pasakojimų galima išgirsti apie ilgametį mokyklos direktorių Liudą Jurgulį, apie jo santūrumą, savotiškus mokinių ir mokytojų drausminimo būdus: niekada nebars prie visų, o savo tiesą paprašys pagrįsti tvirtais argumentais. Kokia įdomi asmenybė buvo mokytojas Antanas Rukša, ne vienam į bėdą pakliuvusiam sugebėjęs pagelbėti ir darbu, ir išmintingu patarimu.
Elegantiškoji geografijos mokytoja Sofija Lamanauskienė kaip niekas kitas mokėjo pabrėžti mokytojo profesijos išskirtinumą, didžiavosi ja. Niekas Gargžduose jos taip ir nematė bet kaip apsirengusios ar juo labiau beryšinčios kokios skarelės. Tik skrybėlaitė. Kaipgi kitaip, juk ji buvo mokytoja, inteligentė.
Kai matau ilgai šviečiantį mokytojo Edvardo Cirtauto langą ir prie rašomojo stalo palinkusį jį patį, pagalvoju, galbūt rašo prisiminimus. Galbūt juose užsimins, ar tikrai jis, kaip pasakojama, taip šmaikščiai testuodavo mokinių protinę brandą tuo paprasčiausiu klausimu: įrodyti, kuo skiriasi varna nuo lėktuvo…
Tik nesakykite, kad mokytojas turi būti toks kaip visi. Ne, jis turi būti kitoks – įdomesnis, šviesesnis, subtilesnis. Tik apie tokius kuriamos legendos.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
