Tarpininkai tarp praeities, dabarties ir ateities
2021-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Archyvų metais. Šia proga Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“ pradeda naują rubriką „Dulkes nupūtus“. Praėjo šimtmetis, kai 1921-ųjų spalio 19 dieną ano meto Lietuvos Respublikos švietimo ministras, signataras Kazys Bizauskas patvirtino Centralinio valstybės archyvo statutą, skelbiantį pirmojo Lietuvos Respublikos archyvo įkūrimą. Pagerbdamas šią sukaktį Lietuvos Seimas paskelbė šiuos metus Archyvų metais.
Nuotr. iš Edvardo Cirtauto asmeninio fotoarchyvo: Pareigių – Blagnių namas Gargždų centre. Kairėje – klebonijos pastatas, paverstas ligonine.
Archyvuose – patikimiausi dokumentikos šaltiniai
Per praėjusį šimtmetį archyvai patyrė nemažai pertvarkų ir reorganizacijų, tačiau esminė funkcija ir pagrindinė paskirtis nepasikeitė: jie tebėra valstybės dokumentinio paveldo saugotojai, nes tai mūsų visų ir mūsų valstybės atmintis. Lietuvos valstybiniuose archyvuose saugomi dokumentai, jei išdėstytume juos po vieną, nusitiestų net 116 kilometrų. O kiek dar esama regioninių, žinybinių ir privačių archyvų?
Skelbdamas 2021-uosius Archyvų metais, Lietuvos Seimas siekia atkreipti dėmesį į šių atminties institucijų svarbą valstybei, skatinti visuomenės domėjimąsi šia tautos paveldo dalimi. Praeities pažinimui ne mažiau reikšmingi yra daug platesni atskirų asmenų ar grupės užrašyti faktai, prisiminimai, fotografijos, kiti išsaugoti artefaktai. Patikimiausia, žinoma, originali fotografija. Juk asmeniniuose archyvuose sukaupta medžiaga daug pasako ne tik apie patį žmogų, bet ir gerokai plačiau atveria jo santykius su kitais žmonėmis, gyventą laiką ir erdvę, visuomenės socialinius santykius.
Fotografijose ir istorija, ir žmonių likimai
Jau kuris laikas feisbuko grupėje „Kiti Gargždai“ vartome pluoštus senųjų miestelio ir miestiečių nuotraukų. Vienose – ikikariniai vaizdai ir žmonės, kitose – tos pačios erdvės jau po viską sugriovusios katastrofos – gaisraviečių liekanos, pastatų griuvėsiai, vėlesnėse – per kelis šimtmečius susiformavusią miestelio architektūrinę struktūrą pakeitę ir dabar tebevyraujantys sovietinio tipo statiniai. Tose fotografų ar mėgėjų nuotraukose iškalbi ir vertinga čia gimusių, gyvenusių žmonių istorija, kitaip pavadinus – mūsų epochos veidrodis.
Tokias nuotraukas išvydę šių dienų gyventojai atpažįsta savo senelius, dar jaunus gimdytojus, mokytojus, klasės draugus, kaimynus, atkreipia dėmesį į ano meto požymius: buities daiktus, madas, moksleiviško laikotarpio ypatumus, apeigas ir papročius, sovietinius paradus. Kas tada atrodė kasdieniška, galbūt ir mažai verta, šiandienos žmogui įdomu ir svarbu. Nuotraukos tarsi tiltai tarp mūsų praeities ir dabarties.
Regis, būsiu ne vienintelė, susidomėjusi čia pateikiama ypatinga nuotrauka. Šiandien neįprastas, ypač jaunajai kartai, vaizdas: kažkaip išlikusioje prabangioje lineikoje (tokios ūkininkų vežėčios buvo ypač populiarios Aukštaitijoje) iš bažnyčios po krikšto sakramento su papuoštu naujagimiu grįžtantys kūmai, stabtelėję nuotraukai miesto aikštėje. Šiandien tarp gargždiškių radosi atpažinusių joje užfiksuotus žmones: kažkieno mama, močiutė, kažkieno dėdė.
Telpa visa stalinizmo epocha
Pasiremiant knygos „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ autorės Janinos Valančiūtės istoriniais tyrimais, minėta nuotrauka vaizdžiai atspindi stalinizmo epochos pradus mūsų mieste. Autorė rašo: „1956 metais vos ne per vidurį buvusios Rinkos aikštės pastatytas mūrinis partijos komiteto pastatas (dabar – Muzikos mokykla) – ryškiausias stalinistinės architektūros su jai būdingais trafaretiniais sovietinės simbolikos dekoro elementais fasade statinys, išlaikęs autentišką architektūrą iki šiol. Paskyrus tokią vietą jo statybai, pradėta griauti nuo 18 a. pab. susiklosčiusi Gargždų aikštės planinė struktūra. Manoma, kad tam turėjo įtakos ir sovietinė ideologija – kad nuo pravažiuojančių per Gargždus akių būtų „uždengtas“ bažnyčios šventoriaus vaizdas.“
Galiu čia pridurti kiek daugiau. Partijos komiteto pastato kieme, šalia garažų, priešais šventoriaus vartus pristatė lauko tualetus, atkreiptus būtent į bažnyčią, nors kiekviename jo aukšte buvo įrengti tualetai ir Gargžduose jau veikė vandentiekis. Matyt, tai irgi laikyta sovietinio ateizmo ideologijos propagandos dalimi…
Minėtoje nuotraukoje dominuoja dar vienas prieškario Gargždų miestelio architektūrinis akcentas – 20 a. pradžioje statytas mūrinis Pareigių–Blagnių giminės pastatas, kurio mansardos fasade virš langų buvo įstatytas laikrodis. 1947 metais pastatą nacionalizavus šeimininkai išvaryti, kiek vėliau jame įsikūrė Klaipėdos rajono vykdomasis komitetas su įvairiais skyriais. Pertvarkius ir pristačius priestatus pastatas tapo tipiška sovietmečio dėžute.
Verta patikėti saugoti
Archyvams viskas vertinga – nuo valstybinės svarbos dokumentų iki sveikinimo atvirukų, nuo mokslininkų parašytų knygų iki asmeninių pasakojimų, nuo rankraščių iki žemėje užkastų partizanų dokumentų. Virtualaus albumo „Žmonės Gargžduose“ kūrėjai dėkoja už jiems patikėtas šeimos nuotraukas, prašo atpažinti jose užfiksuotus žmones, papasakoti apie juos. Nuotraukos turi būti identifikuotos, aprašyti jose esantys asmenys ir įvykiai.
Tuo pagrindu kada nors galėtų būti išleistas naujas šio krašto praeitį primenantis reprezentacinis albumas. Kaip kad šilutiškiai, pavyzdžiui, yra išleidę kraštotyrininko Petro Jakšto sukauptą fotografijų rinkinį „Senoji Šilutė“ ar klaipėdiškiai – Kęstučio Demerecko „Klaipėdos vaizdų albumą“. Neseniai pasirodė tokios paskirties vertingas ir įdomus vaizdų kaitos fotoalbumas „Lietuvos miestai“. Ruošiantis plačiai ne tik Lietuvoje, bet ir Europos mastu paminėti Klaipėdos sukilimo 100-metį (2023 m.), be abejo, pasitarnaus akademiko Domo Kauno sudarytas ikonografinis leidinys „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“.
Nuotrauka yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis; ar tai būtų istorinis dokumentas, asmens liudijimas, laiškas, rankraštis, ar dienoraštis, iškalbingas meno kūrinys – viską verta patikėti saugoti archyvams.
Aldona VAREIKIENĖ
