2019 Rugpjūčio 25
Kartu su 7 Žemaitijos rajonuose 25 000 egz. tiražu platinamu spalvotu informaciniu-reklaminiu savaitraščiu 

Tautodailininkas tęsia dialogą su medžiu

A. Ridikas su žmona Vilija, irgi tautodailininke, parodos „Dialogas su medžiu“ atidaryme Gargždų krašto muziejuje nuotaikingai bendravo su kolegomis ir muziejininkais, pasidalijo mintimis apie kūrybą.

Vaikystėje matydamas, kaip iš po tėčio kalto lekia skiedros, Algirdas Ridikas susidomėjo medžio drožyba, kurią dabar vadina viena iš savo gyvenimo švenčių. Tautodailininkas, sertifikuotas meno kūrėjas Gargždų krašto muziejuje neseniai surengė savo darbų parodą „Dialogas su medžiu“, kurioje atsispindi įvairi tematika ir ypatingas gamtos pajautimas.

– Jūsų pažintis su medžiu prasidėjo šeimoje. Ar tai ir nulėmė, kad tapote drožėju?

– Nuo pat vaikystės domėjausi, ką meistrauja tėtis, ką ir kaip drožinėja. Vėliau mokiausi Klaipėdos dailės mokykloje. Ją baigęs įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą. Tada nežinojau, kuo užsiimti: tapyba ar drožyba. Mugėje vienodai pirko tiek mano tapytus paveikslus, tiek drožybos darbus, bet nugirdau, kaip tarpusavyje konkuruoja tapytojai, kaip vienas kitą kaltina kopijavimu. Tada ir pamaniau, kad geriau būsiu drožėjas. Nuo 1985 m. dirbau Plungės įmonėje „Minija“, suvenyrų skyriuje.

– Ar didelės fizinės jėgos reikia, kad paklustų medis? Kokį medį naudojate, kaip jį paruošiate?

– Iš šalies žiūrint, kai tenka demonstruoti amatą, kai skiedros aplink drožėją lekia, atrodo, jog visai jam nesunku. Tačiau nėra taip lengva. Be to, įrankiai aštrūs, tad nemažai anksčiau tekdavo susipjaustyti rankas. Labiausiai mėgstu liepą, nes ji minkštesnė, iš jos galima išdrožti smulkias detales. Bet jei užsako darbą iš ąžuolo, imuosi ir jo. Lentas perku lentpjūvėje, tačiau džiovinu pats namuose, reikia leisti metus pasistovėti. Kaip ir prieš 20 metų, prieš pradėdamas drožti, skaptuoti, pirmiausia pasidarau piešinį, o paskui – trafaretą.

– Ar per 20 kūrybos metų keitėsi jūsų darbų stilistika, temos?

– Anksčiau drožiau primityvesnius darbus. Esu išsaugojęs ir porą ar trejetą pačių pirmųjų. Vienas iš jų vadinasi „Žemaitija“, kitas – „Gimtinė“. Dabar mane domina temos, kurias norėdamas atskleisti turiu įdėti daug darbo, kad matytųsi judesys, charakteris. Siekiu išgauti daugialypiškumo efektą kaip tapyboje, tonuoju, kad gautųsi šešėliai. Prie vieno galiu užtrukti ir mėnesį, bet nesėdžiu kiauras dienas. Tuo pačiu metu dirbu kelis darbus, bet jei pasitaiko labai įdomus, sunku jį paleisti. Man patinka ir architektūra, ir religiniai motyvai, marinistiniai siužetai, natiurmortai. Nesiekiu dydžio rekordo, nesivaikau tokios šlovės.

– Iš jūsų darbų galima spręsti, kad esate žmogus labai arti gamtos. Meškos turbūt nesate sutikęs, nors ir pavaizdavote, bet žuvis pažįstate ne iš knygų.

– Man yra dvi šventės: drožyba ir žvejyba. Drožyba reikalauja susikaupimo, o žvejyboje atsipalaiduoju. Esu išdrožęs visas pagautas žuvis: lydeką, ešerį, lašišą, menkę, žiobrį, karpį, plekšnę ir kitas. Paprastai žvejai, pamatę išdrožtas žuvis, irgi nori turėti savo drožinėtą laimikį. Medžiotojai užsisako paveikslų su medžioklės scenomis.

– Jūsų kūrybą vertina ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Kuo skiriasi jų poreikiai?

– Mano drožinių yra ir Kinijoje, ir Japonijoje, ir Europoje, ir už Atlanto. Užsieniečiai labiau perka sudėtingesnius darbus. Juos sudomina, pavyzdžiui, Šv. Onos bažnyčios bareljefas. Lietuviai kartais renkasi Šv. Vytauto bažnyčią, nes ji kelia prisiminimus, jei žmogus šalia gyveno, kiti – Kauno rotušę, nes ten tuokėsi. Būna, kad užsako konkretų darbą pagal atsiųstą piešinį. Tačiau paskutiniais metais lietuviai gal taupydami perka mažiau.

– Kurio bareljefo neparduotumėte už jokius pinigus?

– Jo dar nesukūriau, bet jis tikrai bus ir bus susijęs su Lietuva.


  • Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus nario Algirdo Ridiko paroda „Dialogas su medžiu“ Gargždų krašto muziejuje veiks iki vasario 13 d.
  • 1999 m. A. Ridikas tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Aut. nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Pasirinkimai

Šiandien „Bangoje“ pasakojame istoriją apie priekuliškio žandaro Emilio Josuttis šeimos likimą. Po daugiau nei septyniasdešimties metų savo buvusių namų Priekulėje…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar Rugsėjo 1- oji Jums yra naujos išlaidos?