Tikėjimas
Kunigo siekis – vieninga ir pamaldi parapija
Kunigui Antanui Mačiui įsimintina praėjusių metų rugpjūčio 5-oji: tą sekmadienį jis aukojo pirmąsias Mišias Plikių Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapijos bažnyčioje. Buvęs Telšių vyskupijos licėjaus direktorius čia paskirtas klebonu. Pernai rugsėjį jis minėjo 10 metų kunigystės sukaktį. Parapinio darbo patirties kun. A. Mačius įgijo dirbdamas Viešvilėje, Smalininkuose ir Vilkyškiuose. Naująjį kleboną parapijiečiai priėmė šiltai ir draugiškai. Apie savo džiaugsmus, rūpesčius ir siekius šioje parapijoje su juo kalbėjosi „Bangos“ korespondentė.
– Papasakokite apie savo kelią į kunigystę. Ar esate pašauktas ten, kur norėjote?
– Esu kilęs iš Viekšnių. Apsispręsti kunigystei prireikė nemažai metų. Po tarnybos armijoje įgijau suvirintojo elektra specialybę ir 5 metus dirbau tuomečiame Mažeikių statybos treste. Vėliau baigęs katechetikos kursus kelerius metus mokykloje mokiau vaikus tikybos, etikos, taip pat geografijos ir biologijos. Ilgai svarstęs, tik sulaukęs 30 metų, išėjau mokytis į Telšių kunigų seminariją – ten mane pašaukė Jėzus. Nuo 1996 metų rugpjūčio 13 d., kai mane čia priėmė, niekada nesuabejojau, kad noriu būti kunigu. Mano primicijiniame lapelyje užrašyta: „Dievas yra pokštininkas – Jis krečia išdaigas.“ Dievo pokštai būna skausmingi ir džiaugsmingi.
– Kunigystę rinkotės, o parapiją paskyrė. Čia didesnė auditorija nei licėjuje, ir tikinčiųjų bendruomenės narių amžius įvairus. Kaip jaučiatės?
– Į Plikių parapiją atvykau iš Telšių vyskupijos licėjaus, kuriame dirbau administracinį darbą. Tačiau anksčiau esu dirbęs Viešvilėje, Smalininkuose ir Vilkyškiuose pastoracinį darbą.
Mane džiugina parapijiečių draugiškumas – priėmė labai šiltai, kaip seną pažįstamą. Prisipažinsiu – nesitikėjau. Viena parapijietė pasisakė turinti didelį automobilį ir pasiūlė kreiptis prireikus ką nors parvežti ar išgabenti. Kiti irgi pasakojo, kuo galėtų padėti. O vienas parapijietis, pastebėjęs, kad mažėja prie bažnyčios sukrautų plytelių, pasisiūlė savo traktoriumi jas parvežti į kleboniją. Plikių parapijos žmonės vieningi, nebijantys kunigo. Džiaugiuosi per Mišias prie vargonų suskaičiavęs 20 giedotojų. Tai Plikių bažnyčios choras.
Prieš Velykas savo parapijoje aplankiau 20 ligonių, kurie negali atvykti į bažnyčią. Jų maldos – didelė jėga: už parapiją aukojant savo skausmą, vienatvę, senatvę, ji keičiasi.
– Koks didžiausias rūpestis parapijoje?
– Daug buitinių rūpesčių – reikia dekoruoti išorėje renovuotos bažnyčios vidų. Šventoriuje būtina pastatyti pagalbines patalpas.
– O džiaugsmas?
– Didžiulis dvasinis parapijiečių troškulys. Kiekvieną antradienį 19 val. klebonijoje renkasi maldos grupelė „Motinos maldoje už savo vaikus“. Yra 12 narių – užteko pasakyti „ateikit“: kai kurios buvo girdėjusios apie šią grupelę, o viena ją lankė Klaipėdoje. Esu šios maldos grupelės dvasios vadas. Yra norinčiųjų dalyvauti Šventojo Rašto grupelėje. Gal ateityje atsiras patalpos, kuriose galėtų rinktis jos nariai. Dvasinį poreikį liudija ir Kairos rekolekcijos Hermano Šulco Jaunimo sodyboje Kėkštų kaime, šioje parapijoje, už 5 kilometrų nuo Plikių. Jų dalyviams padedama suvokti tai, ko anksčiau nepastebėjo ar suprato klaidingai – šie grįžta neatpažįstamai pasikeitę. Esu Lietuvos skautijos dvasios vadas, todėl sakau, kad mūsų jaunimas – pats geriausias.
– Ką labiausiai norėtumėte nuveikti dirbdamas šioje parapijoje?
– Mano siekis – kad būtų tvirta, vieninga, veikli, pamaldi parapija.
– Ko palinkėtumėte „Bangos“ skaitytojams Velykų proga?
– Velykos – Jėzaus prisikėlimas: jeigu Jis nebūtų prisikėlęs, tuščias būtų mūsų tikėjimas. Ir mes būtume labiausiai apgailėtini, sudėję viltis į Jį. Todėl linkiu visiems išgyventi Jėzaus prisikėlimą ir patiems keltis šventesniam gyvenimui.
Praėjusiais metais Plikių parapijoje užregistruota 19 santuokų, 47 krikštai, 7 mirtys.
Virginija LAPIENĖ
