Toks gyvenimas
Prisiminimai apie seną Priekulės turgų
Kai kurie senesnieji Priekulės seniūnijos gyventojai pasidžiaugė gavę Evaldo Rugulio knygelę, kurioje daugiausia rašoma apie praėjusio amžiaus minimoje teritorijoje gyvenusių žmonių ūkinę veiklą, pateikta statistinių duomenų apie ją, yra kitų pastebėjimų.
Bulvių maišas už 3 litus
– Daugiausia rašoma apie 1935-1938 metų ūkinius rūpesčius, – sako Kalviškių kaimo gyventojas Erhardas Pocys. – Tada buvau vos kelerių metų, tačiau knygelėje daug kas patvirtinta, ką pasakojo tėvai, kiti vyresnio amžiaus žmonės.
Įdomiausia, kaip sako E. Pocys, prekių kainos, ūkininkavimo būdas. Kadangi dabar vis kyla maisto prekių kainos, ne prošal jas palyginti su to meto Mažosios Lietuvos, o konkrečiai su tuometės Priekulės seniūnijos ar tame regione vyravusiomis kainomis. Knygelės autorius – Priekulės miestelio gyventojas, pažinojęs daugelį aplinkinių ūkininkų, žvejų.
– Tėvai pasakojo, kad trečiadieniais aikštėje prie dabartinės sporto salės vykdavo gana nemaži turgūs, – sako E. Pocys. – Atvažiuodavo pirkėjų ir iš Klaipėdos. Svencelės žvejai smulkios žuvies atveždavo vežimais, bet jų pirkdavo gyvuliams šerti. O patys svenceliškiai nelaikė gyvulių ir neturėjo mėšlo, todėl augindami bulves į vagutę šalia sėklinio gumbo dėjo po vieną ar dvi žuvis. Maždaug kilogramo svorio ungurys tada kainavo 1,8 lito, lydeka – 1,2 lito. Kitos žuvys pigesnės. E. Rugulio knygelėje pateikta duomenų, kad centneris (50 kg) bulvių Priekulės turguje tada kainavo 2-3 litus, centneris kviečių – iki 10 litų, 100 kilogramų bekonas – 120 litų, žąsis – 5 litus, vienas litras pieno – vos 8-12 centų, o gera karvė – iki 250 litų. Samdomas žmogus ūkyje per metus uždirbdavo po 400-600 litų.
Vieta yra – reikia padėti?
Tokios kainos, matyt, tenkino gamintojus. Juk gamybos kaštai turėjo būti ir su antkainiu. Kitaip sakant, ūkininkas parduodamas turėjo dar šiek tiek uždirbti. O produkcija, galima spėti, buvo ekologiška. Prisiminus E. Rugulio knygelę, nejučiomis ateina mintis, kodėl dabar negalėtų būti turgus priekuliškių vadinamoje didžiojoje turgaus aikštėje. Čia pat, Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje, kiek toliau – Rietave kažkas įžiebė turgaus idėjas ir jos gyvuoja. O Priekulė dargi arčiau Klaipėdos, apskritai pakankamai judrioje vietoje. Žinoma, tikėtis minėtų kainų nevertėtų, o ir ūkininkų vos gera dešimtis susirinktų. Tačiau ir tada parduoti ir pirkti važiavo iš visos Mažosios Lietuvos. Dažniausiai vežimais. Dabar yra mobilesnis transportas. Priekulės seniūnas V. Velkas mano, kad jų miestelis galėtų tapti pavyzdingo turgaus vieta. Yra aikštė, yra keliai, būtų ir produktų pasiūla ir paklausa. Nesankcionuotame turguje prie Dituvos sodų bendrijos ūkininkai dabar per pusdienį parduoda po tris bidonus pilstomo pieno po vieną litą už litrą arba kai pasiūla mažesnė – kiek brangiau. Ir produktų atveža parduoti žmonės iš gretimų rajonų.
Kaip sako E. Pocys, dabar mažai kam rūpi, kokios produktų kainos buvo praėjusiame amžiuje. Juolab kad Lietuva po truputį praranda žemės ūkio krašto įvaizdį. Ūkininkų mažėja, daug atvežtinių produktų, kainas diktuoja didžiosios parduotuvės, vartotojas klaidinamas gražiai įpakuota varške, pienu, sūriu, sviestu. Kad produktai ilgiau laikomi negestų, pridedama įvairiausių priedų, už kuriuos pirkėjas taip pat sumoka. Tada, praėjusiame amžiuje, konservantų tikrai niekas nenaudojo. Nebent tai būdavo dūmai, kuriuose rūkydavo lašinius.
Antanas SAKALAUSKAS
