Toks gyvenimas


Gyvenimas šiapus kapinių tvoros


Namai šalia mirusiųjų salos – kapinių – niekuo neišsiskiria: nėra aklinų tvorų, vaizdo su kryžiais neužstoja ir medžiai. Prieš gyvųjų akis kasdien – mirusiųjų namai, vasarą žydintys įvairiais žiedais, čiulbantys paukščių balsais, žiemą užkloti baltu sniego patalu, ir, nepriklausomai nuo metų laikų, nuolat priimantys naujus „gyventojus“. Ar nebaisu gyventi šalia kapinių, ar laidotuvių eisenos neverčia nuolat galvoti apie mirtį ir kentėti svetimą skausmą, teiravomės Gargždų kapinių kaimynystėje gyvenančių įvairaus amžiaus gargždiškių.


Artuma nebaugino


„Kai mums apie 1960 metus skyrė sklypą namui statytis, jis vienintelis buvo likęs šiame kvartale, – pasakojo 79-erių Julijona Liutikienė, daugiau nei 50 metų gyvenanti priešais senąsias Gargždų kapines. – Šis sklypas buvo paskirtas žmonėms, grįžusiems iš Sibiro, bet jie atsisakė, nes nenorėjo kapinių kaimynystės.“ Senolė prisipažino, kad anuomet nebūtų užtekę drąsos vakare eiti į kapines, o dabar jau nebijotų. „Prieš daug metų buvo tokia Pilimana. Ji neturėjo namų ir nakvodavo kapinėse tarp senų antkapių, apsiklojusi šiltais drabužiais. Per kapines ir anuomet ėjo takas, o vartelių vietoje buvo tik išgriuvusi tvora. Tiesiai per kapines tuo taku vieną naktį bėgęs žmogus kviesti gydytojo ir užkliuvęs už Pilimanos. Abiem buvę išgąsčio, o benamė dar pyktelėjusi, kad jai miegoti trukdo“, – iš lūpų į lūpas perduodamą pasakojimą prisiminė J. Liutikienė.


Kapinėse, kurių kaimynystė niekada nebuvo nemaloni, palaidota daug senolei brangių žmonių: vyras, uošviai, teta, pokariu užauginusi jos brolius, iš kurių vienas irgi atgulė čia. Dažnai mirusiuosius aplankanti moteris sakė nebijanti mirties: „Aš žinau, kad būsiu čia pat, prie namų…“ Tačiau būdama jauna mirti bijojo, kad… nepalaidotų gyvos. „Girdėjau tokią istoriją: nualpusi nėščia moteris, ir ją palaikę mirusia. Palaidoję. Vyras susapnavęs savo žmoną, kuri jo klaususi, kodėl gyvą palaidojęs. Vyras gavęs kunigo leidimą atkasti žmonos palaikus. Atidengęs karsto dangtį pamatęs žmoną, prie krūtinės glaudžiančią jų kūdikį…“ – pasakojo J. Liutikienė.


Skaudino ir virkdė


Gyvendama šalia kapinių senolė ne sykį ašaras braukė dėl svetimos kančios. „Kartą ravėdama daržą išgirdau raudančią moterį, kuri laidojo vaikelį. Jos klyksmas ėjo per širdį. Pamenu, neištvėriau, parbėgau galvą susiėmusi į trobą. Pakeist nieko negali, padėt niekuo. Skaudu“, – atsiduso senolė.


Paklausta apie mūsų pagarbą ir nepagarbą mirusiesiems, ji neslėpė, jog viena jaudina, o kita skaudina. „Eidama laidotuvių eisenoje iki kapinių visada stengiuosi sukalbėti 12 „Sveika Marija“. Prašau, kad manęs niekas nešnekintų, netrukdyti melstis. Reikia gerbti mirusiuosius. Dar kartais pastebiu, kad gatve einant laidotuvių eisenai, praeiviai stabteli. Tada net ašarą nubraukiu, – prisipažino J. Liutikienė, pastebinti, kad pagarbos mirusiesiems vis mažiau. – Baisiausia buvo, kai pirmą kartą pamačiau moterį, važiuojančią taku per kapines dviračiu. Kaip taip gali būti, galvojau. Ar sunku pasukti gatve aplink? Jos jau nebėra, bet aš vis prisimenu tą vaizdą.“


„Tylieji kaimynai“ netrikdo


Daugiau nei prieš 40 metų šalia kapinių įsikūrę Jančiauskai prisimena, kad pradėdami statytis pirmiausia iš savo sklypo, kuris priminė žvyrduobę, išvežė į šiukšlyną iš kapinių sumestus vainikus ir krepšelius. „Kai pasistatėme, dar kartais žmonės išmesdavo krepšelių, vainikų ar žvakių. Ramybės iš pradžių nebuvo ir dėl tako, kuriuo žmonės ėjo į kioską netoliese pro mūsų namą, kol užmūrijo kapinių tvorą“, – prisiminė Genovaitė Jančiauskienė. Tiesa, pagal vietą Jančiauskų vaikus draugai vadindavo „žvyrduobės vaikais“, o vėliau vieną anūką draugai – „kapininiu“…


Moteris prisipažino, jog yra tik vienas kapinių kaimynystės nepatogumas – vandenį maistui perka. Kad tokioje vietoje būtų baugu gyventi, ji sakė niekada negalvojusi. Niekas niekada ir nebaugino nei jos, nei vaikų, nei anūkų. Penktokas Eimantas tikino nebijąs vėlių, nes jos nevaikštančios…


Vis dėlto kad kasdien prieš akis nešmėžuotų kryžiai, Jančiauskai nuo jų pasistengė atsiriboti garažu prie kapinių tvoros. „Antrame aukšte gyvena sūnaus šeima. Jiems kapinės – kaip ant delno. Mėgstu per Vėlines iš ten žiūrėti į kapines“, – sakė Genovaitė. 13 žmonių šiame name gyvena santarvėje, kaip jie vadina, su „tyliaisiais kaimynais“. „Čia gyventi gera, ramu. Niekas mūsų nemato, tad už namo turime aikštelę, kur galime išsikepti šašlykų, pasėdėti“, – sakė Genovaitės marti Inga. Tačiau moteris stebina iš kapinių sklindantys gyvųjų ginčai dėl vietos, kurioje norėtų būti palaidoti…


Išpildė tylų norą


„Esu tėčio klaususi, kur jis norėtų būti palaidotas: ar šalia namų, kitapus kapinių tvoros, ar kitose kapinėse. Jis man leido rinktis, nors, pamenu, sakė, kad geriau švarioje žemėje“, – neseniai palaidojusi tėtį pasakojo 44 metus šalia kapinių gyvenanti Alfreda Barysienė. Amžinojo poilsio Alfredos tėtis atgulė Laugalių kapinėse. „Žinoma, čia, prie namų, būtų buvę patogiau prižiūrėti kapą, tačiau nenorėjau judinti senoje kapavietėje prosenelių kaulų. Nesuprantu tų, kurie kovoja dėl vietos šiose kapinėse ir laidoja karstą ant karsto“, – savo apsisprendimą aiškino moteris.


Gyvenimas šalia kapinių jai atrodo įprastas ir nekelia nei slegiančių minčių, nesudaro kasdieninių nepatogumų ir nebaugina. „Galbūt, jei tėvelis būtų palaidotas senosiose Gargždų kapinėse, nuolat apie jį galvočiau, ir tai trikdytų. Netrukus iš Rusnės parsivešime pas mus gyventi mamą. Manau, jai irgi būtų sunkiau, jei tėtis būtų palaidotas čia – vis kiltų prisiminimai, o per namo antrojo aukšto langą matytųsi ir paminklas“, – kalbėjo A. Barysienė.


Po pasimatymo – bėgte


Gyvenimas šalia kapinių nuostabą kelia tik atsitiktiniams žmonėms. „Dabar su vyru Virgiu remontuojame namą. Statybines medžiagas atvežęs vairuotojas stebėjosi: „Na ir pasirinkote vietą namui!“ Iš tiesų tai mano tėvų namai. Čia aš užaugau. Paauglystėje prašydavau draugų, kad palydėtų, nes buvo šiek tiek nejauku, – prisiminė Alfreda. – Vaikystės draugams grįžti namo pro kapines irgi buvo nejauku, todėl jie kelio netrumpindavo ir per kapines taku neidavo, atvirkščiai, geriau sukdavo aplinkui.“ Alfreda neslepia, kad Virgis, su kuriuo pradėjo draugauti dar mokykloje, palydėjęs po pasimatymo leisdavosi namo bėgte. Tačiau per 23 gyvenimo šalia kapinių metus priprato ir dabar baimės nejaučiantis. „Mums niekada niekas nesivaideno, vaikystėje jei ir pagąsdindavo, tai tik draugai, bet juk pažindavai iš balso. Tačiau dukros draugui, kaip kitados mano vyrui, eiti per kapines nėra malonu. Jis pasakoja, kad jaučiąs lyg kas alsuotų už nugaros. Mūsų sūnus ir dukra niekada nesiskundė, kad gyvena tokioje vietoje. Man ta vieta patinka. Labai ramūs mūsų „kaimynai“, – pritarė šalia kapinių gyvenančiųjų nuomonei Alfreda. Patarimą, kad reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų, verta įsidėmėti: kartą Alfredos vyrui teko gelbėti moterį, kurią kapinėse bandė apiplėšti vyriškis.


Laima ŠVEISTRYTĖ


 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių