Toks gyvenimas

Naujakurė, kaime atradusi rojų


Prieš penkerius metus iš uostamiesčio į Dovilus atsikėlusi gyventi Margarit Karužienė sako, jog čia ji su šeima suradusi rojų. Sena apleista sodyba miestelio centre šiandien neatpažįstamai pasikeitusi. Seno ąžuolo pavėsy stovi naujas namas, prie tvenkinio įrengta pirtelė, o 60 arų sklype vietos užtenka ir poilsiui, ir ekologiškai auginamoms daržovėms, ir visam būriui augintinių – ožkoms, triušiams ir vištoms. Veikli moteris netrukus įsijungė į bendruomenės gyvenimą ir išmoko gyventi kaimiškai.


Ilgai ieškojo


Išsikelti gyventi iš Klaipėdos į kaimą buvusi Margarit svajonė: „Aš labai norėjau, o šeima neprieštaravo. Abu su vyru ieškojome vietos, kur norėtume gyventi. Mano tėvas tada patarė rinktis ten, kur yra daug žemės. Kai pamatėme seną sodybą Doviluose, pajutome, jog čia ir yra ta vieta. Tada 60 arų žemės atrodė daug. Dabar džiaugiamės, jog turime poilsio vietą toliau nuo namo, prie tvenkinio, kur netrukdomi gali ilsėtis mūsų svečiai, o maudytis ateina ir kaimynų vaikai. Nei siurbėlių, nei erkių – tokia ramybė, laikas sustoja. Tvenkinį išgrindėme akmenimis, į jį įteka šaltiniai, įleidome karpių, amūrų, lynų, eršketų, šamų.“


Moteris prasitaria, jog sunkiau kaime pritapti buvę vyrui. Šeima augina tris vaikus. Vyriausias sūnus gyvena Klaipėdoje, bet dažnai su anūku atvažiuoja į kaimą. Kartu gyvenančios dukros studentės ir 12-mečio sūnaus draugai – dažni ir laukiami svečiai tėvų namuose. „Mes gyvename rojuje“, – mums šnekučiuojantis ne kartą prasitarė Margarit.


Ekologiškas ūkis


Pamažu moteris mokėsi gyventi kaime. Margarit prisimena, jog nežinojusi, nei kada, nei ką, nei kur sėti: „Nežinojau, kaip žemę dirbti, iš pradžių samdžiau, kad padėtų. Vėliau susipažinau su vietiniais gyventojais. Esu visuomeniška, tad natūraliai įsiliejau į Dovilų bendruomenės veiklą. Dabar esu šios bendruomenės valdybos narė. Per sūnaus klasės draugus susipažinau su kaimynais. Dar giedu Dovilų bažnyčios chore. Informacijos apie žemės ūkį ieškojau internete, diskusijų portaluose, klausinėjau pažįstamų. Ateidavo padėti bendruomenės moterys, ir nuravėti padėdavo, ir daigų atnešdavo. Dabar žiniomis galiu pasidalinti su kitais.“


Buvusi klaipėdiškė sako nei daržovių, nei mėsos neperkanti, viską užsiauginanti pati. Lauke puikiai dera svogūnai, česnakai, burokėliai, morkos, kopūstai, porai, prieskoninės daržovės, šiltnamyje šeimininkė šeimai priaugina salotų, ridikėlių, pomidorų, agurkų – vitaminų nuo ankstyvo pavasario iki šalnų. Ko nesuvalgo, užkonservuoja. Išmoko Margarit naminės duonos bei pyragų išsikepti.


Aptvare gyvena 3 melžiamos ožkos ir jaunikliai, ganosi gausus pulkelis vištų, o triušidėje liuoksi ilgaausiai. Margarit augintinių kombinuotais pašarais nešeria, tad pienas, mėsa ir kiaušiniai – tikrai ekologiški.


Ragina auginti ožkas


Pirmoji ožka Karužių ūkyje atsirado dėl jaunėlio ligos – persikėlus į kaimą paūmėjo bronchinės astmos požymiai. „Ožkų pienas tinka alergiškiems žmonėms, sergantiems egzema, migrena, skrandžio opalige, bronchų astma, kepenų, tulžies ir kitomis ligomis. Jis turi daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų nei karvės pienas. Naudingas ir ožkos sūris, – apie ožkos pieno naudą pasakojo Margarit, saldžiapienę ožką iš pakaunės nusipirkusi už 10 eurų. – Dabar laikau tris melžiamas ožkas, jos duoda po 4 litrus pieno, vasarą – ir daugiau. Jaunėlis sūnus išmoko melžti, tad mane pavaduoja, kai išvykstu. Raginu visus pažįstamus laikyti ožkas, joms nedaug reikia, šieno ir veltui siūlo nusišienauti, o grūdai nėra brangūs. Patarsiu, kaip auginti, kaip gardžių sūrių pasigaminti, ožkieną skaniai paruošti. Skatinu doviliškius tapti smulkiais gamintojais, patiems pasidaryti skanių ir sveikų sūrių, o dalį produkcijos parduoti – šviežias maistas iš gamintojų rankų visada turės pirkėjų. Mane stebina, jog kaime gyvenantis žmogus net vištos nelaiko. Žmonės neturi darbo arba uždirba nedaug, bet papildomai padirbėti nenori. Vieną ožką norėjau sunkiai besiverčiančiai šeimai padovanoti, kol kas atsisako. O juk gera ožka 400-500 litų kainuoja.“


Skatina tinklo kūrimą


Margarit Karužienė įsitikinusi, jog kaimas gyvas tada, kai laikomi gyvuliai, kvepia pienu, sūriu, namine duona, rūkytais lašiniais ir dešromis. Moteris ragina jungtis į draugišką gamintojų ir valgytojų būrį. Bendruomenės tarybos narė mano, kad Dovilai galėtų tapti teminiu kaimu, kaip Varėnos rajono Dargužiai tapo Sūrių kaimu. Ten „Viva Sol“ asociacija kartu su Baltijos labdaros fondu vykdo projektą „Smulkiųjų ūkininkų tinklo kūrimas“. Asociacija siekia plėtoti ryšius tarp miesto ir kaimo žmonių, panaudojant pagrindinę bendravimo priemonę – maisto produktą.


„Fondas dovanoja žmonėms gyvulių, o šiems atsivedus moteriškos lyties jauniklį, naujieji šeimininkai jį dovanoja kitiems. Šiemet šis fondas ypatingą dėmesį skiria ožkoms, avims, vištoms, žąsims. Fondo projekte galima dalyvauti, jeigu kaime atsirastų 15 šeimų, sunkiai besiverčiančių, bet turinčių galimybes auginti gyvulį. Svajoju apie tokio fondo veiklą Doviluose“, – kalbėjo moteris, kurios idėjas palaiko šeima, draugai ir bendraminčiai.


Šiuo metu Dovilų bendruomenė rašo projektus ir tikisi, jog pavyks pakeisti Etninės kultūros centro kiaurą stogą bei įrengti sporto ir poilsio aikštelę. Bendruomenės nariai tiria doviliškių poreikius ir svarsto, gal reikėtų bendruomenei ritualinių paslaugų, kirpyklos, kompiuterių remonto. „Skaičiuojame, ar atsipirktų toks projektas. Juk patogiau gyventojams paslaugas gauti vietoje nei važinėti į miestą“, – planais dalijosi Doviluose pritapusi veikli naujakurė, ekonomistės, įmonių valdymo ir administravimo specialybes turinti Margarit.


Vida VALAITYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių