Toks gyvenimas

Bado kilpa žmones veja gyventi į kaimą


„Reikalinga šeima be žalingų įpročių gyventi kaime, tvarkyti nedidelį ūkį“, – pastaruoju metu „Bangoje“ spausdinta nemažai panašių skelbimų. Netikite, kad jie sulaukia populiarumo? Tada jums derėtų pasiklausyti bent kartą tokiose paieškose dalyvavusių žmonių pasakojimų. Anot jų, pragyvenimo šaltinio neturintys žmonės pasiryžę griebtis paskutinio šiaudo. Jei reikės, karves melš, mėšlą mėš, didžiausius laukus nuravės ir dar sergančią močiutę prižvelgs – nesvarbu, kad visą gyvenimą praleido mieste „ant asfalto“ ir augino nebent svogūnų laiškus ant palangės. Deja, išsirinkti dorus darbininkus sekasi ne visiems ir kartais atvykę į savo sodybą tikrieji šeimininkai pasijaučia esantys svečiai.


Suteikia visus patogumus


Didelį pienininkystės ūkį turintys ūkininkai jau bene 15 metų samdo pagalbinius darbininkus. Šiuo metu fermoje laikoma apie 200 galvijų, tad darbo – su kaupu. Norėję likti neįvardyti ūkininkai pasakojo esantys įdarbinę tris vyrus ir jais patenkinti – vienas iš jų čia gyvena septintus metus, kitas – penktus. „Prieš gerą dešimtmetį pagalbos beveik nereikėjo, tačiau dabar vien dokumentų tvarkymas turint tokį ūkį atima nemažai laiko, plečiame ir patį ūkį. Išsirinkti darbininkus labai sudėtinga, mat daug neatsakingų, neturinčių supratimo apie gyvulius. Ypač trūksta traktorininkų ir melžėjų. Per sunkiai dirbame, kad bet kam patikėtume šimtus tūkstančių kainavusią techniką“, – teigė ūkio savininkė. Darbininkus ūkininkai apgyvendina atskiruose kambariuose, jiems nereikia rūpintis maistu, kitais patogumais. Mėnesį atidirbę pagalbininkai gauna poilsio savaitę. Oficialiai įdarbinti žmonės, priklausomai nuo darbo pobūdžio bei krūvio, gauna nuo minimalaus atlygio iki beveik 2000 Lt sezono metu.


Ydų iškart neparodo


Vasarą, prireikus didesnių pajėgų, ūkininkai ne kartą dėjo skelbimus į įvairius laikraščius. „Skambinančiųjų pirmiausia klausiame, ką moka ir kur yra dirbę. Nors patikina, kad viską moka ir dirbs tai, ką liepsime, galiausiai pasirodo, kad žmogus yra tinginys ir nieko nemoka. Vienas vyriškis vos atvykęs jau ryte dingo, kitas penkias plyteles dvi dienas klijavo. Tokie žmonės tik ieško būsto, nes neturi kur dingti“, – patirtį dėstė ūkininkė. Pasitaikė, kad entuziastingai kelias savaites atvykti žadėjęs samdinys taip ir nepasirodė, keletas tenorėjo peržiemoti ir pavasarį išvyko lengvesnės duonos ieškoti. Dauguma tokių būna viengungiai.


„Ant kaktos neparašyta, koks žmogus kreipiasi. Duodame bandomąjį laikotarpį, tačiau per jį samdiniai būna it balta vilnutė, ydos išlenda vėliau“, – įsitikinusi moteris. Ji džiaugėsi šiuo metu turinti patikimą pagalbininkų komandą.


Rezultatas – išparduotas ūkis


Vejamas sentimentų klaipėdiškis Rimas nusprendė neparduoti kaime esančios tėviškės ir surasti žmones, galinčius joje gyventi. Už tai iš jų neprašoma jokios nuomos, tereikia prižiūrėti gyvulius ir patį ūkį. Šiuo metu kaimo sodyboje gyvena jau ketvirti žmonės.


Prieš kelerius metus į Rimą kreipėsi vyras, garantavęs mokantis tvarkytis ūkyje. Mokėti mokėjo, tačiau ilgainiui šeimininkui ėmė žerti siurprizų. „Be mano žinios jis pardavė jautį, parduodavo visą traktoriaus kurą, atvykęs ne kartą rasdavau švenčiančias kompanijas, – pasakojo Rimas. – Pasirodo, kad paršiukams skirtus miltus jis pardavė kažkam, kas verda naminę, o paršiukus nušėrė obuoliais. Vieną dieną visus keturis išdvasino.“ Negana to, kartą pažįstami kelininkai Rimui paskambino, kad jo karvės veržiasi iš ganyklos. Pasirodo, įnamis jų kelias dienas nešėrė.


Neapsikentęs šeimininkas vyrui liepė išeiti, tačiau ūkyje pasiliko su juo gyvenusi neįgali mergina. Šiai paklausus, ar gali parsivesti kitą sugyventinį, Rimas neprieštaravo. Tačiau su šia vos 30 metų sulaukusia pora klaipėdiškiai turi dar įdomesnių problemų. „Dabar jiedu augina mažą vaiką. Kaime jiems vestuves iškėlėme, piršliais pabuvome, pats vežiau į „zaksą“, rūpinausi. Ūkyje jie turi viską – nusišeria gyvulių, laiko vištų, užsiaugina daržovių – bereikia tik duonos ir cukraus. Tačiau naujasis vyras elgiasi vis įžūliau. Pats nieko dirbti nemoka – šakes, kaplius man sulaužo. Susirado vargšą vaikinuką, kuris gyvulius šeria, o pats po ūkį vaikšto kaip šeimininkas“, – pasakojo Rimas.


Įsišeimininkavusią porą vyras tiki iškraustysiąs, nes ši bėda žinoma seniūnijai, Vaiko teisių apsaugos skyriui, policijai. „Jau ieškau kitų žmonių, bet kol kas paieškos bergždžios. Žmona siūlo tėviškę parduoti, nes problemos jau įkyrėjo“, – sakė šeimininkas.


Pataria domėtis praeitimi


Gargždiškis Petras skelbime nurodė ieškantis žmogaus, galinčio gyventi kaime ir prižiūrėti senyvą moterį. „Deja, daugumą atbaidė gyvenimas kaime. Sulaukiau rimtų skambučių, bet žmonės norėjo dirbti tik dienomis, o vakare grįžti namo. Skelbimą dėjau tris kartus, bet kol kas neradau, ką samdyti“, – pasakojo vyras.


Jis akcentavo, kad prašant tokios paslaugos pirmiausia reikia apgalvoti savo veiksmus. „Net susitikęs su potencialiais samdiniais neminėjau, kur tiksliai yra sodyba. Pastebėjau, kad buvo žmonių, kurie tiesiog leidosi į žvalgybą ir domėjosi ne darbo sąlygomis, o kur gyvena močiutė, ar aplink yra kaimynų. Įsileidęs tokį žmogų vieną dieną rasi apšvarintus namus“, – įsitikinęs Petras. Vyras patarė tokioje situacijoje būti atsargiems ir visų pirma išsiaiškinti apie samdomo žmogaus praeitį, artimuosius. Ieškodamas prižiūrėtojos mamai jis ir pats susidūrė su kriminalinę praeitį turinčiais žmonėmis.


Neteisina šeimininkų


Skelbimas apie kaimo sodyboje reikalingą sodininką, sutraukė apie 50 interesantų. Šie, matyt, prisiminė meksikiečių serialuose rodomą įdegusio sodininko dalią.


Sodybos šeimininkai buvo susitikę su dvidešimčia žmonių ir teigė išsirinkę gerą žmogų, turintį patirties sodininkystėje. Už darbą tris kartus per savaitę jam pažadėtas 500 Lt atlygis. „Nemažai skambinusiųjų buvo registruoti Darbo biržoje ir ieškojo nelegalaus uždarbio. Buvo ir įdomesnių variantų – moterys skambino už savo vyrus arba norėdavo sodininkėmis dirbti pačios. Sakėsi esančios stiprios, galinčios pjauti veją, prižiūrėti želdinius“, – pasakojo šeimininkas.


Beveik prieš metus negyvenamai sodybai įnamių ieškojusi Zina džiaugiasi radusi jauną šeimą, puikiai besitvarkančią ūkyje. „Prioritetą teikėme jauniems, vaikų turintiems žmonėms. Ūkyje apsigyveno šeima iš Raseinių rajono, kuria labai džiaugiuosi. Jauna moteris, jaunystėje gyvenusi didmiestyje, išmoko kepti duoną, pasidaryti sūrį, varškę, grietinę. Malonu matyti, kad žmonėms patinka kaimiškas gyvenimas“, – pasisekusią istoriją pasakojo Zina.


Moteris patarė radus iš pažiūros tinkamus nuomininkus „apsišniukštinėti“ – geriausia paskambinti į seniūniją, paieškoti bendrų pažįstamų. „Natūralu, kad į tokius skelbimus dažniausiai atsiliepia asocialūs asmenys, neturintys pragyvenimo šaltinio. Tačiau ne visada gyventojai būna kalti, juk ir šeimininkų visokių pasitaiko“, – pridūrė Zina.


Jolanta VENSKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių