Toks gyvenimas
Daugiavaikei agluonėniškei – medalis iš Prezidentės rankų
Agluonėnuose gyvenanti 10 vaikų mama Zofija Uselienė prieš Motinos dieną buvo pakviesta į prezidentūrą ir pamaloninta Lietuvos Prezidentės įteiktu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Daugiavaikei mamai, kaimo moteriai, įpratusiai laiką leisti namuose, buvo nedrąsu vykti į Vilnių, prezidentūrą, juolab atsiimti apdovanojimą. Ją palydėjo arčiausiai gyvenanti duktė Zita Stasiulienė.
„Labai jaudinausi – pilnutėlė salė žmonių, tokių pat daugiavaikių mamų iš visų šalies rajonų, atvykusių priimti iš Prezidentės rankų apdovanojimo už gerus užaugintus vaikus. Malonu, kad ir mane pastebėjo – gavau medalį“, – pasakojo moteris. Ir kukliai pridūrė, jog geriau būtų pinigėlių paskyrę.
Anuomet ji gavusi Motinos didvyrės medalį. Bet tik toks, moralinis, įvertinimas ir tebuvo. O juk vaikų auginimas – ne tik kilnus darbas, bet reikalaujantis ir lėšų. Ištekėjusi 24 metų Zofija negalvojo susilauksianti tiek atžalų.
„Auginti tokį būrį – 5 dukras ir tiek pat sūnų buvo didelė našta. Tačiau sava, – šyptelėjo Z. Uselienė. – Juos reikėjo pavalgydinti, aprengti, išleisti į mokyklą. Pinigų uždirbo vyras – vaikų tėvas. Ji plušėjo savo ūkelyje, per galvą vertėsi, kad vaikams nieko netrūktų. Tiesa, anuomet poreikiai buvę kitokie nei dabar.
Tarp gimdymų Zofija trumpam išeidavo padirbėti į kiaulidžių kompleksą, parduotuvę ar kitur. Tačiau užauginusios 10 vaikų motinos darbo stažas – truputėlį daugiau nei 10 metų.
„Dabar gaunu 400 litų pensijos. Užtenka, – nesiskundė medalininkė. – Svarbiausia, kad mano vaikai užaugo geri, visi įgijo profesijas. Juk motinos meilė begalinė.“ Keli įsikūrę Agluonėnų seniūnijoje. Pasak pašnekovės, prireikus jie visada padeda.
Dabar 75-erių metų Zofija Uselienė gyvena viena jaukiame būste. Ji neslėpė, jog gyvenimo saulėlydyje, su vyru pragyvenus 48 metus, užauginus 10 vaikų, teko apsigyventi atskirai.
„Mano didžiausias džiaugsmas ir turtas – sūnūs ir dukros. Jie susitvarkė savo gyvenimus, gyvi ir sveiki. Džiugina ir 22 anūkai bei proanūkėlė“, – sakė Zofija.
Ji prisipažino, kad visą gyvenimą ji turėjusi viltį. Tai jai padėję išgyventi. „Dievulio niekad nepamirštu – su jo pagalba išbridau visus vargus, išgyvenau visas bėdas, kurių pasitaikė auginant tokią gausią šeimą, – šypsojosi Z. Uselienė. – Nesigailiu tokio savo gyvenimo kelio.“
Virginija LAPIENĖ
