Tradicijos
Šienas ant Kūčių stalo – ypatingas
Religijų kaitos procese paprastai keičiasi ir švenčių prasmė, tačiau kai kurios apeigos arba bent jau atskiri apeigose naudoti elementai išlieka. Šįkart „Bangos“ skaitytojams siūlau susipažinti su simboline šieno (šiaudų), dedamų ant Kūčių stalo, simboline prasme.
Stiprina ir pranašauja
Etnografų užrašyta, jog kai kur Kūčių stalui šienas specialiai ruošiamas prieš vasaros saulėgrįžos šventę, kad kvepėtų, įmaišoma sausų mėtų, pridedama šiaudų, įberiama grūdų. Pranės Dundulienės teigimu, kai kur ant Kūčių stalo pastatydavo nekultą rugių pėdą, simbolizuojantį būsimųjų metų gerą derlių, o po stalu dėdavo kūlį šiaudų. Identišką paprotį – po Kūčių stalu dėti šiaudų yra aprašęs ir Jonas Balys.
Ant Kūčių stalo pabuvojęs šienas tampa ypatingas ir naudojamas žmonių (ypač vaikų) sveikatai stiprinti, gyvulių vaisingumui skatinti, iš jo buriama gyvenimo trukmė, vedybos, ateinančių metų derlius; spėjama, kurie javai geriau derės, kokie bus linai, kaip seksis šienauti; šiaudais aprišamos, siekiant gausesnio obuolių derliaus, obelys, biržijama sėjant javus ir t. t.
Tikėta, kad ant Kūčių stalo padėtas šienas gerina žolės augimą ir ateinančiais metais bus pilna daržinė. Dažnas šeimininkas padėtą Kūčių vakarienei šieną peržegnodavo ir pabučiuodavo – prašydavo Dievo laimingų ir derlingų metų, kad gyvuliams šieno netrūktų.
Visoje Lietuvoje po Kūčių vakarienės kiekvienas traukia po vieną šiaudelį ir žiūri, kieno ilgesnis. Ilgesniojo savininkas turėtų ilgiau gyventi, geresnio derliaus susilaukti (pvz., tikėta, jog to daliai, kuris išsitraukė ilgiausią šiaudelį, reikia tais metais sėti linus).
Žemdirbys iš grūdų, likusių ant stalo nuėmus šieną (šiaudus), sprendė, kokių javų derlius ateinančiais metais bus našesnis: „Pavalgę kūčias, pamažėl nuima nuo stalo šieną. Jei ant stalo paliko grūdų, tai bus geri metai, ir atvirkščiai.“
Slavų tautose taip pat šiaudų nuo kalėdinio stalo buvo nešama į tvartą gyvuliams, išbarstoma laukuose; tais pačiais šiaudais rišamos obelys, juosiamos vaikų nesusilaukiančios moterys, iš šiaudų buriama apie ateinančių metų derlių.
Kilmė kelia diskusijų
Kodėl šienas (šiaudai) klojamas ant stalo (po stalu) arba kokia yra šieno (šiaudų) ant Kūčių stalo kilmė, nesutariama. Esti įvairių samprotavimų:
– šiame paprotyje įžiūrimas bendras žmonių ir gyvulių valgymas, t. y. pasidalijimas ar apsikeitimas maistu. Šis bendras valgymas – taikos sutvirtinimas tarp žmonių ir gyvulių;
– šienas ant Kūčių stalo žmonėms primena kūdikėlio Jėzaus gimimo vietą;
– Kūčių stalas dengiamas ir šeimos mirusiesiems, todėl šiaudų pėdas (taip pat ir šienas) galėjo būti skirtas vėlėms šiltai, jaukiai įsitaisyti.
Ieškant atsakymo, pravartu prisiminti, kad šiaudai (šienas) gana dažnai naudojami ir kituose tradicinio laikotarpio papročiuose – gimtuvėse ir krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse, taip pat agrarinėje magijoje.
Tikėta, jog mažam vaikui atėjus į pasaulį, reikia jį nevystytą padėti ant šiaudų. Toks maginis veiksmas turėtų jį apsaugoti nuo dantų skaudėjimo. Šiaudas gali padėti apsisaugoti ir nuo minkštaprotystės – siuvant ant savo kūno kokį nors drabužį, būtinai reikia šiaudą įsikąsti.
Vestuvių papročiuose ryškesnė šiaudų (o ypač nekultų javų) vaisingumo simbolika. Minėtinas paprotys įkloti į jaunavedžių lovą nekultų javų pėdą, o keltuvių rytą spėti apie jaunųjų vaisingumą pagal „kūlimo“ rezultatus. Jeigu lovoje ar palei lovą randa kviečio, rugio ar miežio grūdą, tai pirmasis vaikas gims berniukas, jei randa avižą – mergaitė. O jei lovoje ar palei lovą jokio grūdo neranda, tada spėja, kad pora bus bevaikė. Kad taip neatsitiktų, o gal siekiant suaktyvinti jaunųjų potencines galias, sužadinti vaisingumą, Rytų Aukštaitijoje prie klėties buvo imituojamas javų kūlimas spragilais (kad kviečiai gerai derėtų ir vaikelių būtų).
Marinimo, laidotuvių papročiuose šiaudai greičiausiai įprasmina jungtį tarp šio ir ano pasaulių, t. y. atlieka mediatoriaus funkciją. Matyt, būtent dėl šios priežasties mirštantis žmogus guldomas ant asloje pakreiktų šiaudų; ant patiestų šiaudų guldomas ir nupraustas mirusysis; šiaudų paklojama į vežimą, kuriuo numirėlis vežamas laidoti. Šiaudų, J. Basanavičiaus teigimu, reikia numesti vežant mirusįjį į kapines „pas lauko rubežių atvažiavus, kaip ir pas kapinių vartus“, „idant vėlei namon sugrįžtant atsisėst ir ilsėtis pakelėje smagiaus būtų“.
Agrarinėje magijoje šiaudai turėjo garantuoti, padidinti sodų ir laukų derlių. Dzūkijoje būta papročio Kūčių vakarą aprišti vaismedžius šiaudų ryšiais, sudrėkintais grūdų nuoviru, t. y. ant Kūčių stalo net nepabuvojusiais šiaudais.
Simbolinės prasmės
Yra dar daug įvairių papročių, tikėjimų, burtų, kuriuose taip pat įžiūrėtina simbolinė šiaudų prasmė. Vienu atveju šiaudai (šiaudų kūlys) – vaisingumo, kitu – tik puošybos (kitoniškumo?), trečiu – jungties, tarpininkavimo, ketvirtu – menkavertiškumo (nykimo, mirties) simbolis.
Išvardintieji pavyzdžiai rodytų, jog paaiškinti šiaudų (šieno) ant Kūčių stalo (o dar labiau kituose papročiuose, magijoje) ritualinę prigimtį, remiantis vien krikščioniškąja simbolika, būtų keblu. Labiau tikėtina, kad šiaudai, šienas įvairiose apeigose atsirado dėl universalių savybių, kurios savo ruožtu radosi iš žemdirbiškos pasaulėjautos, iš kartos į kartą perduodamam supratimui, kad jų auginami javai nepertraukiama grandine susieja juos su mirusiais protėviais. Taigi, viena vertus, javai (tiek grūdai, tiek šiaudai) simbolizuoja nesibaigiantį gyvybės tęstinumą, kita vertus, gali simbolizuoti jungtį su anapusiniu, t. y. dievų ir mirusiųjų pasauliu, būti atskyrimo, mirties arba ritualinio perėjimo į naują būvį simbolis.
Rimantas BALSYS
