Tradicijos

Kalėdų dvasią sukuria žmogiška šiluma ir artumas

Saujelę šieno užtiesę balta staltiese, patekėjus Vakarinei žvaigždei, šį vakarą susėsime prie Kūčių stalo. Tačiau ar namuose plevens artėjančių Kalėdų dvasia, priklausys ne nuo patiekalų gausos, sniego, papuoštos eglutės ar dovanų po ja. Tuo įsitikinusios ir doviliškės, folklorinio ansamblio „Lažupis“ dainininkės Barbora Sereikienė ir Danutė Taškūnienė, prisimenančios savo vaikystės Kūčias ir Kalėdas. Dovilų etninės kultūros centro ir „Lažupio“ vadovės Lilijos Kerpienės organizuotame kalėdiniame jomarke moterys surado laiko pasidalinti prisiminimais.

Nebuvo turtingi

Daugiau nei 50 metų Doviluose gyvenanti B. Sereikienė sako, kad Kalėdos ir anuomet, kai dar buvo vaikas, ir šiandien – didelė šeimos šventė. Ji prisimena, kad tėvų namuose artėjant Kalėdoms būdavo švarinami visi namų kampai, ruošiami tradiciniai valgiai, puošiamos eglės šakos, o Kalėdų dieną dirbami tik būtini darbai. „Net skiedrų prakurui prisiskaldydavome iš vakaro, kad Kalėdų rytą tik brėžei degtuką – ir dega ugnelė. Mūsų vaikystė nebuvo turtinga, prabangos nebuvo, ir ant Kūčių stalo nepadėdavome 12 patiekalų, eglutę puošdavome kankorėžiais, snaigėmis, zuikeliais, iškarpytais iš popieriaus, žaisliukų neturėjome, tačiau laukdami šventės jausdavome didžiulį dvasinį pakilimą“, – prisiminimais dalijosi B. Sereikienė. „Cibulynė“, silkė su grybais, kurių patys prisigrybaudavę, ir spirgutė iš kanapių buvę pagrindiniai Kūčių valgiai. Duoną kepdavo kiekvienuose namuose, ir ji būdavo šventa. „Paskutinį kepamą kepalėlį peržegnodavo, pažymėdavo kryžiaus ženklu. Jei vaikai numesdavome duonos ant žemės, tėveliai liepdavo pakelti ir pabučiuoti. Taip mus auklėjo. Susėdus prie Kūčių stalo, a.a. tėvelis padalydavo kalėdaitį. Sukalbėdavome poterius, pavakarieniaudavo, o paskui ir paburdavome“, – pasakojo moteris.

Vakaro burtai

Merginos, parnešusios glėbį malkų, suskaičiuodavusios: jei porinis skaičius, tais metais ištekės, jei ne – dar liks namuose. Mesdamos per petį batą, spėliodavusios, kuriuo galu batas pasisuks į duris: jei priekiu – išeis iš namų, jei kulnu – ne. Lauke klausydavosi, iš kur šunys loja, iš tos pusės ir jaunikio laukdavusios. Prie Kūčių stalo ir dabar mėgstama iš po staltiesės traukti šiaudelį. Kiekvienas, žinoma, nori ištraukti ilgesnį, žadantį ilgą gyvenimą…

Pražuvę su dovanomis

Šį vakarą į B. Sereikienės namus suvažiuos vaikai, anūkai, proanūkiai. Prie balta staltiese užtiesto stalo susės daugiau nei 20 žmonių. „Kaip ir visi dalysimės paplotėlį, sukalbėsime poterius, prisimindami besibaigiančius metus, jų džiaugsmus ir nesėkmes, linkėdami vieni kitiems sveikatos, valgysime „cibulynę“, kūčiukus su aguonų pienu, silkę su grybais, gersime spanguolių kisielių. Stalas bus gausesnis nei mano vaikystėje, ragausime 12 patiekalų, tačiau anksčiau žmonės labiau vertino šventumą. Dabar pražuvę su dovanomis. Vaikų akys blizga – ką ras po Kalėdų eglute. Per dovanas nublanksta šventė, tikroji jos prasmė – Kristaus gimimas“, – mano doviliškė B. Sereikienė.

Puoselėjo lietuvybę

Klaipėdoje gimusi, bet į Dovilus su tėvais netrukus po Antrojo pasaulinio karo persikėlusi D. Taškūnienė prisimena Kūčias ir Kalėdas ne tik tėvų namuose, bet ir toli nuo jų – Karagandoje, Kazachstane. „Karagandoje gyveno mano tėvelio giminės, politiniai kaliniai ir tremtiniai, kurie ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą. Iš Dovilų išvažiavau į Karagandą slaugyti sergančios tėvo sesers. Ten ištekėjau, pagimdžiau tris sūnus. Po penkiolikos metų grįžom su vaikais pas tėvus į Dovilus. Čia gimė dar vienas sūnus“, – prisiminimais dalijosi doviliškė D. Taškūnienė. Gyvenimas toli nuo tėvynės tarp įvairiausių profesijų lietuvių ir kitų tautybių žmonių ją daug ko išmokęs. „Kalėdas, Velykas lietuviai švęsdavo kartu. Tarp mūsų buvo ir kunigų, ir vargonininkų. Kūčių vakarą atvažiuodavo mano tetos, o vyriausias šeimos narys dalydavo kalėdaitį, sukalbėdavome poterius, paminėdavome tuos, kurių jau mūsų šeimoje nebėra. Kalbos ir papročių mokėme ir savo vaikus. Į Lietuvą jie sugrįžo mokėdami lietuviškai“, – pasakojo moteris.

Keturių sūnų mama džiaugiasi, kad paskutinį advento vakarą tie, kurie gali, su savo šeimomis renkasi tėvų namuose Doviluose. Tačiau šį vakarą prie Kūčių stalo trūks vieno sūnaus – jis šiuo metu gyvena Suomijoje. „Kol gyvas buvo senelis, jis dalydavo kalėdaitį. Neseniai mirusiesiems ant stalo padėdavome lėkštutę, – pasakojo D. Taškūnienė. – Vaikus mokėme gerbti savo tėvus, senelius, laikytis papročių, kuriuos mums perdavė tėvai. Medis be šaknų juk nulūžta.“

Labiau vertino žmogų

D. Taškūnienė pripažįsta, kad anksčiau Kalėdos žmonėms turėjo gilesnę prasmę, todėl ir jų laukimas buvęs kitoks: „Likus dienai iki Kūčių mama pasakydavo, kad mes, mergaitės, iššveistume namus, nes laukiame didžiulės šventės – Kalėdų. Į bažnyčią, į Bernelių mišias, bėgte bėgdavome. Vyro tėvai buvo giliai tikintys aukštaičiai: sekmadienį ar per šventes nemėgink dirbti, per Sumą visi suklaupdavo poterių. Ir savo vaikams sakau, kad be Dievo pagalbos nieko nebūna, patys važiuojame Kalėdų rytą į bažnyčią ir vaikus raginame pasimelsti.“

Abi doviliškės pripažino, kad žmonės keičiasi, kad tarp jų vis mažiau artumos, kad gilesnės tradicijos tuose namuose, kuriuose gyveno seneliai, tėvai, vaikai ir jų vaikai. „Kai gyvenome kaime, žmogus žmogų labai vertino, o dabar jaučiasi susvetimėjimas, nebėra tokios artimo meilės“, – apgailestavo B. Sereikienė. „Ir vaikus tėvai kitaip auklėjo: tėvai žodį pasakė – antrą sykį sakyt nebereikėjo. Tačiau ir dabar yra gero jaunimo“, – įsitikinusi D. Taškūnienė.

Laima ŠVEISTRYTĖ