Už priežiūrą senatvėje vyriškis siūlo butą

„Vaikštantis, finansiškai išsilaikantis pensininkas už priežiūrą atiduoda 2 kambarių butą su patogumais, buitine įranga, baldais“, – toks skelbimas kelis kartus šį rudenį buvo išspausdintas laikraštyje. Per daugiau nei dvidešimt darbo redakcijoje metų neprisimenu nė vieno panašaus turinio skelbimo. Apie savo sprendimą senatvėje pagalbos kreiptis į svetimus, o ne į artimuosius senolis sutiko papasakoti ir „Bangos“ skaitytojams.

Renkasi neskubėdamas

Prieš dvejus metus palaidojęs žmoną devintą dešimtį įpusėjęs vyriškis Priekulės seniūnijoje daugiabutyje gyvena vienas, lankomas socialinės darbuotojos. „Esu savarankiškas, pats išsiverdu valgyti, išsiskalbiu, susitvarkau butą. Maistu irgi apsirūpinu. Iki Priekulės tik pusantro kilomet­ro, tad geru oru ir pėstute, ir dviračiu pasiekiu“, – pasakojo senolis. Vis dėlto jis pripažino, jog tokio amžiaus sulaukus neramu, kas būtų, jei pasiligotų. „Socialinė darbuotoja tokių kaip aš lanko ne vieną, juk nepalakstys kasdien pas mane. Todėl ir ieškau žmogaus, kuris bėdai prispyrus galėtų ir ugnį pakurti, ir kitkuo pasirūpinti“, – dėstė pensininkas. Jau po pirmo skelbimo jis sulaukė ne vieno pasiūlymo ir net kvietimo gyventi kartu, bet ne jo bute. Iš savo buto senolis nenori niekur kraustytis. „Kol nuolatinės priežiūros nereikia, tas žmogus galėtų tik lankyti mane, atvažiuoti, bet jei norėtų, galėtų ir gyventi kartu – užleisčiau didįjį kambarį“, – pasakojo vyriškis. Jis tikino, jog žmogų, kuriam testamentu paliktų savo 2 kambarių butą, renkasi neskubėdamas ir kol kas nė su vienu nebuvęs susitikęs, nes iš balso telefonu sprendžiąs, koks tai žmogus. „Ne šuns būdą dovanoju – butą. Mano turtu disponuoti, kol esu gyvas, negalėtų, tik leisčiau deklaruoti gyvenamąją vietą, jei norėtų. Geriau, kad tai būtų pagyvenusi moteris, kad ir pabendrauti galėčiau“, – vardijo sąlygas senolis. Tačiau artimos draugystės sakė vengtų, kad pasitikėjimą pelnęs žmogus juo nepasinaudotų.

Su artimaisiais negyvens

Kodėl keturių vaikų tėvas senatvėje nusprendė prašyti svetimų, o ne artimiausių žmonių pagalbos? Galbūt nenori būti našta savo vaikams? Su viena dukra tvirtino nebendraujantis, nes ši prieš jo valią mamą palaidojusi ne tose kapinėse, kuriose norėjęs. Tačiau tai esanti ne vienintelė priežastis, kodėl tarp dukros ir tėvo įsivyravusi tyla. Su kita dukra, gyvenančia ne Lietuvoje, senolis kas sekmadienį pasikalbąs telefonu, jį aplankanti. „Dukra kvietė pas save gyventi, bet ką aš darysiu svetimoj šaly? Kaip kalėjime būsiu“, – pateikė argumentą. Vienas sūnus, pasak tėvo, dingęs be žinios, kitas, nesantuokinis, jam svetimas žmogus. Daugiau giminių, kurie galėtų padėti senatvėje, vyriškis dievagojosi neturįs, todėl visas viltis deda į svetimus, kuriems esą negaila po mirties palikti butą. Tačiau jei priežiūra būsianti ne tokia, kokios nori, savo valią, išreikštą testamentu, sakė pakeisiąs.

Jokių garantijų

Testamentu visą arba dalį turto testamento sudarytojas (testatorius) gali palikti vienam ar keliems asmenims. Tai gali būti įpėdiniai pagal įstatymą, giminaičiai ar draugai. Turtą galima palikti valstybei, savivaldybėms arba juridiniams asmenims, visuomenei naudingiems ir labdaros tikslams. „Testamentas – tai ne dovana. Tas, kuris rašo testamentą, nerizikuoja niekuo, tačiau žmogus, kurio naudai parašomas testamentas, neturi jokių garantijų, kad testatorius jo nepakeis. O keisti gali tiek kartų, kiek nori. Pateiksiu pavyzdį: moteris 15 metų rūpinosi žmogumi, kuris pagal testamentą jai paliko savo turtą. Kartą žmogus susirgo, jį paguldė į ligoninę, o ten prisistatė dukterėčia. Gražiai pakalbėjo, saldainių dėželę atnešė – ir per dvi dienas giminaitis perrašė testamentą dukterėčios naudai, – pasakojo Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro noratė Genė Pietarienė. – 15 metų moters triūsas nuėjo perniek.“ Pakeitus testamentą, pasak notarės, žmogus, kuris rūpinosi testatoriumi, neturi jokios galimybės gauti kompensacijos už suteiktas jam paslaugas, patirtas materialines išlaidas.

Net jei testamentas nekeičiamas, turtą priimantis asmuo kartais patiria nemalonumų, nes po testatoriaus mirties atsiradę giminaičiai bando testamentą užginčyti.

Notarė prisiminė atvejį, kai tarp giminių buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Pagal ją rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Pagal įstatymą vieno mėnesio suteiktų paslaugų vertė, įskaitant maistą, vaistus ir kt., negali būti mažesnė už vieną minimalų atlyginimą. G. Pietarienė pastebėjo, kad tokios sutartys tarp svetimų žmonių sudaromos palyginti retai.

„Sugyventi su svetimu žmogumi nėra lengva, o slaugyti seną – ne tas pats, kaip prižiūrėti vaiką. Dar nepaliegę žmonės iš turto perėmėjo ėmė reikalauti, kad visą parą šalia būtų slaugytoja: o gal naktį vienas ar kitas norės atsigerti, o kas vandens paduos?“ – pasakojo G. Pietarienė. Prieš imantis slaugyti svetimą žmogų, notarė siūlo įvertinti visas galimybes: ar pats galėsi teikti slaugą, jei gyveni ne toje pačioje vietovėje, o jei ne, ar turėsi, iš ko samdyti slaugę.

Gali būti ir kitaip: turto gavėjas perima turtą ir… išvažiuoja į užsienį. Turto perleidėjas lieka ir be turto, ir be rentos. Jei turto priėmėjas pažeidžia kokias sąlygas, jo perleidėjas gali reikalauti turtą grąžinti teismo keliu. Išlaikymą teikęs asmuo negauna jokios kompensacijos už teiktas paslaugas ir patirtas išlaidas.