Vasariškas palinkėjimas mokytojams

Vasara. Lietuviška, vėsi, lietinga, bet vis tiek vasara. Su ilgais šviesiais vakarais, sušilusia Minija ir pievų žaluma. Kas norės tokiu metu skaityti rimtus straipsnius? Tad – keletas lengvų vasariškų pastebėjimų.

Šį pavasarį mūsų daugiabučio balkone apsigyveno balandžių pora. Iš trijų sudėtų kiaušinių išsaugojo vieną ir per vargus išperėjo vos vieną jauniklį. Per balkono stiklą kartu su kate stebėjome balandžiuko gimimo ir augimo procesą, jo virsmą iš bjauriojo „ančiuko“ į simpatišką pilkį.

Balandžiui išskridus, susimąsčiau: jeigu mano biologijos mokytoja vasaros namų darbams būtų davusi užduotį stebėti ir aprašyti, kaip iš mažo kiaušinio išsirita ir užauga didelis paukštis, gal tada biologija nebūtų buvusi man viena iš nuobodžiausių pamokų mokykloje?

Prieš kurį laiką svečiavausi pas draugę. Jos paauglį sūnų aptikau palinkusį prie istorijos vadovėlio. Mokosi apie viduramžius. Klausiu jo, kas tie viduramžiai? Pradeda painiai aiškinti knyginėmis frazėmis. Sakau, aš kiek kitaip suprantu viduramžius. „O kaip?“ – klausia.

„Siūlau tau padaryti tokį eksperimentą: vieną žiemos vakarą išsijunk savo mobilųjį, kompiuterį, televizorių, kitus namuose esančius elektrinius prietaisus. Išjunk visas šviesas, užtrauk visas užuolaidas ir užsidek žvakę. Taip visi pabūkite su tėvais tik keletą valandų, tik vieną vakarą, kol eisite miegoti. Kol kalbėsitės, įsivaizduok, kad kambary nėra ne tik šilto, bet ir šalto vandens, nėra tualeto. Kad už lango nėra automobilių, autobusų, kad vietoj gatvės – purvinas srutomis paplūdęs neapšviestas keliukas, o už miesto vartų – sunkiai praeinami miškai, pelkės ir laukai. Kad susirgus niekas tavęs neveš į ligoninę ir gydytojas į namus neateis. Kad suskaudusį dantį be jokio nuskausminimo ištrauks su replėmis apšepęs barzdaskutys. Ir, žinoma, kad nevalgysi saldainių, pyragaičių, ledų, vaisių ir daržovių ištisus metus bei daug visokio kitokio mums įprasto skanaus maisto. Ir dar – kad visa tai tęsis daugybę metų. Na, maždaug tai jau galėtų būti panašu į viduramžius“, – apibendrinau.

„Bet kodėl mums istorijos mokytoja taip įdomiai nepasakoja?“ – paklausė berniukas.

Nežinojau, ką jam atsakyti. Nežinau, kodėl tokių (ar panašių) namų darbų mokiniams neskiria mokytojai. Tikiu, kad yra ir tokių, kurie skiria ir kurie pasakoja gerokai įdomiau. Tačiau jų – mažuma ir apie juos mes paprastai nieko negirdime.

Kodėl kur kas dažniau mes girdime apie mokytojus, reikalaujančius tik didinti jų atlyginimus, bet negirdime reikalavimo didesnės asmeninės atsakomybės už savo ne visada itin kokybišką darbą?

Kodėl girdime apie totalų pasipriešinimą pradėtai švietimo reformai, baimę prarasti darbo vietą, bet negirdime noro patiems tobulėti, taikytis prie besikeičiančių šiuolaikinių moksleivių poreikių, moderniųjų technologijų? Kodėl girdime tik reikalavimus a priori gerbti mokytoją, bet negirdime pastangų bendrauti su jaunais žmonėmis kaip su lygiaverčiais asmenimis – be pakelto tono, be žiūrėjimo į mokinį iš aukšto, kaip į „žemesnio“ lygio asmenį, neišmanėlį?

Kodėl girdime apie visuotinį nepritarimą norui ilginti mokslo metus, bet negirdime racionalių siūlymų, kaip patį mokymosi procesą padaryti įdomesnį, aktyvesnį, įtraukiantį moksleivius, neapkraunant jų namų darbais, pagrįstais datų, vardų, terminų „kalimu“? Juk apie kuokelius ir piesteles kur kas įdomiau klausytis botanikos sode, istorijos pamoka bus įtaigesnė muziejuje ar ant piliakalnio, o Žemaitės kūryba naujai atsiskleistų Bukantės dvarelyje, kartu skanaujant ir ano meto žemaitiškus patiekalus.

Tad visiems šalies pedagogams norisi palinkėti per jų sunkiu ir atsakingu darbu užtarnautas ilgas vasaros atostogas rasti laiko pamąstyti ne tik apie atlyginimų didinimą, bet ir apie tai, kad ir biologiją, ir istoriją, ir lietuvių kalbą, ir fiziką galima dėstyti ne tik nuobodžiai ir ne tik iš knygų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių