Verslas
Meilė arkliams visam gyvenimui
Lietuvoje nuo 2010 m. registruojami gyventojų laikomi arkliai. Ši apskaita – Europos Sąjungos reikalavimas. Šiemet rugsėjo 1 d. Klaipėdos rajone buvo 364 arkliai, kuriuos turėjo 123 laikytojai. Praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu 366 arklius laikė 75 savininkai.
Rajono gyventojai turi daug veislinių arklių pramogai, bet nemažai ir mišrūnų ūkio darbams.
Specialistų teigimu, buvimas šalia arklio sukelia gerų emocijų, o jojimas daro teigiamą įtaką sveikatai.
Arklių mėgėjai šalpėniškiai ūkininkai Rima ir Aivaras Strazdai augina tradicinės, jau nykstančios Lietuvos sunkiųjų veislės arklius. Taip jie įprasmina savo gyvenimo būdą. Gargždiškis verslininkas Saulius Baniulis, vaikystėje pamėgęs žirgus, savo svajonę įgyvendino prieš keliolika metų įsigijęs žirgų.
Lėtai grįžtančios investicijos
Pasak Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios veterinarijos gydytojos inspektorės Rimos Ložienės, rajone laikoma 18 veislių bei vietiniai darbiniai arkliai. Pastarųjų – 26 proc. Iš veislinių daugiausia Lietuvos jojamųjų – 18 proc., Lietuvos sunkiųjų ir trakėnų veislės – po 16 proc.
Rajone veisliniai arkliai laikomi pramogai, o darbiniai – ūkio reikalams. „Mūsų gyventojai mėgsta arklius, nes laiko daug veislinių“, – teigė R. Ložienė. Beje, darbinis arklys kainuoja 3–4 tūkst. litų, jojamasis žirgas – nuo 3 tūkst. Lt.
Šalpėnų kaime ūkininkaujantys Rima ir Aivaras Strazdai turi Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną. Tai nykstantys tradicinės veislės arkliai. Prieš kelerius metus pradėję retų gyvulių veislių Europos Sąjungos finansuojamą ir remiamą projektą, jį tęsia ir dabar. Šiuo metu ūkininkai laiko 20 sukergtų kumelių, o iš viso 38 Lietuvos sunkiųjų veislės arklius. Be to, dar augina 10 kumeliukų.
R. ir A. Strazdai yra Lietuvos sunkiųjų arklių augintojų asociacijos nariai. „Arklys – mielas, geras ir protingas gyvūnas, kuris man iš visų labiausiai patinka, – sakė Rima, pridūrusi, jog tai tarsi užkoduota jos prigimtyje. – Tie, kurie nemėgsta arklių, tegul nepradeda šio verslo. Tam reikia kantrybės, žinių, o investicijos sugrįžta lėtai“.
Šalpėniškė kalbėjo, kad arklys – tai ne technika, kurią pastatei, ir viskas: „Gyvūnui reikia dėmesio, priežiūros, rūpintis jo sveikata. Naivu tikėtis lengvo uždarbio iš arklių auginimo.“
Pasak jos, Lietuvos sunkusis arklys subręsta per 5 metus. Tai vėlai bręstantis gyvūnas, kaip ir žemaitukas, o karštakraujai, pavyzdžiui, arabų ristūnai, greičiau. Prieauglis parduodamas nuo pusės metų: už tokio amžiaus kumelaitę galima gauti 2,5 tūkst. Lt, o eržiliuką – 1,5 tūkst. Lt.
Parama išsaugoti tradicinę veislę
Ankstesniais metais Strazdai augino sportinius žirgus, o jau 15 metų – Lietuvos sunkiųjų veislės. Rima pasakojo, kad pastarosios veislės arkliai išvesti sunkiam darbui, kaip antai, miško darbams. „Taigi juos žmonės perka darbui ir džiaugiasi, kad labai geri, greitai pasiduoda treniravimui. Tačiau patinka ir vyresniam raiteliui, nesiekiančiam jojimo rezultatų, nes šis arklys ramus, gero būdo. Ir nereiklus, labai prisirišantis prie žmogaus, atskiriantis savo šeimininką“, – kalbėjo R. Strazdienė.
Šalpėniškė ūkininkė palygino šios veislės arklį su grynakrauju trakėnu: „Pastarajam pabuvus savaitę nejodinėtam, sunku ant jo atsisėsti. Jis šiltakraujis – kuo daugiau dirba, tuo veržlesnis, ugningesnis tampa. Lietuvos sunkusis – atvirkščiai: kuo daugiau dirba, tuo labiau rimsta.“
Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai mūsų šalyje pradėti auginti 19 amžiaus pabaigoje. Savarankiška darbinių arklių veisle patvirtinti 1963 m. Jų kasmet mažėja, todėl auginimą remia Europos Sąjunga: už vieną veislinį arklį išmoka – 659 Lt. „Beveik tiek per metus išleidžiame jiems išlaikyti. Šios veislės arkliai suėda daugiau nei kitų – pašaro reikia daugiau“, – akcentavo R. Strazdienė.
Jos manymu, rajone mažėja arklių mėgėjų: vyresnės kartos žmonės, kurių gyvenimas buvo susijęs su arkliu, išeina anapusybėn, o jaunimas nelabai tesidomi arkliais. „Šią vasarą su savo eržilu dalyvavome Veisiejuose surengtoje Arklių šventėje. Pastebėjome, kad žmonės domisi arkliais. Tačiau Lenkijoje labiau: ten beveik kiekvienoje šeimoje laikomas arklys: pasidžiaugti, pramogai, pasivažinėti, – kalbėjo ūkininkė. – Nuolat būnant su arkliu, labai prisirišama. Senovėje žmogus į karą jodavo – nuo arklio žmogaus gyvybė priklausė.“
R. Strazdienė pasiguodė, kad prieš porą metų jų ūkį buvo ištikusi nelaimė. „Išvykus į Švėkšną, kaimynai telefonu pranešė, kad dega mūsų arklidė. Jeigu ne jų budrumas, dėmesingumas ir pastangos, būtų pražuvę arkliai. Kaimynai patys iškvietė gaisrininkus ir užgesino. Mes jiems nepaprastai dėkingi“, – nuoširdžiai ištarė Rima.
Malonumas joti
Gargždiškis Saulius Baniulis, sporto jojimo klubo „Žemaičiai“ savininkas, kuriam nuo vaikystės patiko žirgai, savo svajonę įgyvendino prieš 15 metų. Iš pradžių įsigijo vieną – savo malonumui. Po metų – dar kelis ir kaimo turizmo sodyboje Šiūpariuose pradėjo teikti jojimo paslaugą. „Atsirado nuolatinių klientų – vaikų ir suaugusiųjų“, – prisiminė S. Baniulis.
Vėliau nusipirko daugiau žirgų, be to, juos veisė ir augino pats. Vienu metu laikęs 20 žirgų, dabar turi tik 8, kurių užtenka jodinėjimo paslaugai. „Naudos galima turėti pasišventus vien tik žirgininkystei – ieškoti rinkos, turėti profesionalius trenerius, vežti į varžybas“, – paaiškino S. Baniulis. Pasak jo, žirgas kainuoja nuo 3 tūkst. litų.
„Jo išlaikymas brangesnis nei darbinio arklio: reikia avižų, vitaminų, taip pat kaustyti“, – sakė pašnekovas.
Meile žirgams S. Baniulis užkrėtė ir savo dukras. Septyniolikmetė Akvilė dalyvauja jojimo varžybose. Šiemet Lietuvos čempionate jaunių grupėje ji užėmė 4-ąją vietą. Šiais metais tai didžiausias merginos pasiekimas. Jaunesnioji Evelina taip pat mėgsta jodinėti. „Koks malonumas joti žirgu. Būna valandėlių, kai labai norisi sėsti ant jo“, – šypsodamasis ištarė žirgų mėgėjas.
Jis pasakojo apie veiksmingą žirgų terapiją. „Į mano kaimo turizmo sodybą Šiūparių kaime atvyksta neįgalūs – sutrikusio intelekto vaikai iš Gargždų. Trenerė juos pasodina ant žirgų ir vedžioja, vaikai glosto gyvulius. Užsiėmimai jiems labai patinka. Anksčiau čia atvykdavo neįgalių vaikų iš Klaipėdos“, – pasakojo verslininkas.
S. Baniulio teigimu, rajone yra žmonių, turinčių ne po vieną žirgą – savo ir vaikų pomėgiui. Kiti pasiilgę žirgo, atvyksta jodinėti į sodybą.
O kai kam arklys – pagrindinė darbo priemonė. Rudgalviuose ūkininkaujanti pieno ūkio savininkė Daiva Mikužytė žiemą vasarą visus ūkio darbus nudirbanti šio gyvulio pagalba.
Arklys – vienintelė, gyvoji „technika“ jos ūkyje. Ūkininkė važiuojanti į ganyklas parsivežti pieną, iš tvarto vežanti mėšlą, parsivelkanti pašaro rulonus. „Labai geras mano arklys – nebijo automobilių, – džiaugėsi D. Mikužytė. – Jau 13 metų jį turiu, beveik pustrečio tūkstančio už jį mokėjau. Laikysiu, kol bus gyvas.“
Neoficialiais duomenimis, Lietuvoje mažėja darbinių arklių ir daugėja sportinių veislių.
Pasak Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios veterinarijos gydytojos inspektorės Rimos Ložienės, rajone laikoma 18 veislių bei vietiniai darbiniai arkliai. Pastarųjų – 26 proc. Iš veislinių daugiausia Lietuvos jojamųjų – 18 proc., Lietuvos sunkiųjų ir trakėnų veislės – po 16 proc.
Rajone veisliniai arkliai laikomi pramogai, o darbiniai – ūkio reikalams. „Mūsų gyventojai mėgsta arklius, nes laiko daug veislinių“, – teigė R. Ložienė. Beje, darbinis arklys kainuoja 3–4 tūkst. litų, jojamasis žirgas – nuo 3 tūkst. Lt.
Specialistai pripažįsta, kad gydymas žirgo judesiu teigiamai veikia ir sveiką, ir sergantį žmogų.
Jojimas sudaro galimybę patirti teigiamų emocijų, darančių įtaką psichologinei būsenai.
Buvimas šalia žirgo taip pat sukelia teigiamų emocijų. Prisilietimas prie arklio, jo spalva, specifinis kvapas, kanopų sukeliami garsai stimuliuoja įvairias organizmo sistemas.
Virginija LAPIENĖ
