Vidinė higiena

Vaikščiodamas takeliais, kuriais pėdinau daugelį metų, pamąstau, ką būtent ir kada išgyvenau tam tikrą laikotarpį. Kaip jaučiausi prieš metus, dvejus eidamas sužaliavus medžiams, šiltais ir vėlyvais vakarais, artėjant vasarai prieš gimtadienį. Suprantu, kiek daug visko pakito ne išoriniame pasaulyje, o vidiniame. Prisiminus visa tai, norėtųsi daug ką patarti senajam sau, kad būtų buvę daug lengviau išgyventi tam tikrus momentus ir mokėti džiaugtis gyvenimu užklupus ir ne itin mieloms dienoms.

Kai pasakydavau, kad mane slegia gyvenimas ir kaip tu gali jaustis laimingas, jeigu tave erzina aplinka ir žmonės, su kuriais tau tenka susidurti kiekvieną dieną. Po šitų verkšlenimų visados žodį ištardavo vidinis balsas, jog tai nėra tiesa ir būdamas ten, kur nepatinka, gali spinduliuoti savo teigiamą energiją. Ji spinduliuos ne kažkam kitam, o tik tau, ir tik nuo tavęs priklausys, su kuo ja dalinsies. Ugdydamas energiją nesupratau, kas pasikeitė, bet blogiems dalykams tapau atsparesnis ir į juos mažiau reaguoju. Seniau viskas pasibaigdavo tuo, kad užkišdavau šį balsą pykčiu ir toliau nuvažiuodavau į gyvenimą bambėjimo vagonais. Atrodė, kad mano laimė priklausė nuo kitų žmonių, jeigu jie mane erzina, vadinasi, nebegaliu širdyje jaustis laimingas ir privalau pykti ant viso pasaulio. Taip, aš vis dar irztu kalbėdamas apie aplinką ir kartais dėl to daug keikiuosi, bet viduje jaučiuosi laimingas.

Manau, kad susibendravau su nemalonia aplinka, nes padėjo gebėjimas palyginti savo laimę būnant aplinkoje, kuri užknisa, ir patinka. Jausmas, jog niekas nepasikeičia ir nesvarbu, kur būtum. O ši būsena įrodo, kad problema ne aplinkoje, o manyje. Žinoma, kad iš dalies savijautą lemia aplinka, tačiau įvairios praktikos išmokė ignoruoti, pažiūrėti per ramesnę ir pozityvesnę prizmę.

Pasakyčiau, kad tai, ką galvojau apie save, niekada nebuvo tiesa. Aš ne šiukšlė, pasaulio našta ar kirminas. Patarčiau iš naujo peržvelgti savo gyvenimą, surasti stip­riąsias puses, prisiminti mažus pasiekimus ir dar kartą savęs paklausti, ar tai tiesa, ką apie save mąstai? Dabar man nebėra neįprasta mintyse pagirti ar pasidžiaugti, nes sukūriau gilesnį ryšį su savimi. Mano vertybe tapo vidinis „aš“. Nemanau, kad tai – savanaudiškumas, nes tai yra didžiausia dovana, kurią gali suteikti sau.

Patarčiau visa širdimi priimti tai, kas yra gera. Puikiai pamenu, kad kažkada nesinorėjo tikėti tuo, kas gera, o mąsčiau, jog tai tik gyvenimo spąstai, kurie greitai visą džiaugsmą pavogs ir liksiu sielos skurde. Klaidingi įsitikinimai apie gyvenimą ir žmones trukdė visa tai priimti, bet šį klaidingą mąstymą pašalinau ir dabar žinau, kad taip, man gali sektis.

Rekomenduoju pradėti savo gyvenime puoselėti savanaudiškumo valandas, kurios yra skirtos lavinti save. Kalbu ne apie mokslus, o apie tai, kas, mano nuomone, iš tiesų yra reikalinga kiekvienam žmogui. Skaityti knygas ir ten ieškoti atsakymų į klausimus, kurie neramina. Nubėgti bent porą kilometrų, kad nusiramintum ir prašviesėtų protas. Medituoti, kuomet jauti, kad atėjo laikas apvalyti mintis ir jausmus. Rašyti dėkingumo dienoraštį, kad pastebėtum džiaugsmą kasdienybėje. Atsiskaityti sau, ką per visą dieną padarei dėl savęs, o ne dėl kitų. Tai yra mano asmeniniai receptai, kurie padeda gyventi, o ne egzistuoti. Tai darydavau ir anksčiau, tačiau vis nustodavau. Galbūt todėl, nes save per daug spausdavau, kad privalau atlikti visas praktikas per dieną. O galbūt tam įtakos turėjo dailės terapijos seansai arba lankymasis pas psichologus trejus metus, pastaruosius keisdavau kasmet ir pas juos eidavau net ir neturėdamas problemų, nes būdavo įdomu sužinoti kažką naujo apie save ir atverti akis platesniam požiūriui.

Mano geriausias rezultatas yra jausmas, kurio negaliu aprašyti. Jaučiu, jog daug kas manyje pasikeitė ir tai galiu pastebėti tik aš, už tai esu labai dėkingas. Ir gera, kai šie dalykai trykšta iš širdies. Netik­rumas ir ignoravimas savęs niekur neveda, o tai įrodo asmeninė patirtis ir žmonės, kurie mano, kad mėgavimasis gyvenimu yra paremtas maisto, vandens, stogo virš galvos ir darbo turėjimu. Jeigu jie teigia, kad dėl to yra laimingi, tai kodėl jie yra irzlūs ir vieni kitiems linki blogų dalykų. Manau, kad tikro gyvenimo grožis teka tik per vidinį pasaulį, kurį nuolatos reikia lavinti, nes tai yra kelias – rūpintis vidiniu pasauliu.

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių