Vienuolės abitą užsivilko sulaukusi brandos

Prieš 14 metų iškilmingose sesers Adelės Marijos įvilktuvėse dalyvavo jos mama Zofija Kontrimienė.„Dievą visada tikėjau, buvau praktikuojanti katalikė, bet į bažnyčią išpažinties nueidavau tik prieš Velykas, Kalėdas“, – neslėpė prieš 14 metų pasaulietišką gyvenimą išmainiusi į Basųjų karmeličių vienuolyną sesuo Adelė Marija. Atsivertimas jos gyvenime įvyko sulaukus brandos. Apie savo pašaukimą ilgai svarsčiusi, mąsčiusi, ar teisingą žingsnį žengia, dabar tvirtina esanti laiminga.

Meldžiasi už kunigus ir pasaulį

„Kolegos kalbėjo, ar aš iš proto neišėjau“, – prisiminusi lemtingą apsisprendimo momentą šypsojosi sesuo Adelė Marija, kai susitikome Gargžduose. Tą dieną iš Paštuvos kaimo, Batniavos seniūnijos, Kauno rajono, kur įsikūręs Basųjų karmeličių vienuolynas, ji buvo atvykusi aplankyti savo šimtametę mamą. Ja rūpinasi vienuolės brolio Danio šeima.

Apie savo ryžtą stoti į vienuolyną duktė ilgai neprasitarė mamai, o kai pasakė, ši verkdama ištarė, jog esanti laiminga. „Tai kodėl, mama, verki?“ – paklausė dukra. „Iš džiaugsmo“, – atsakė ji. Sesuo Adelė Marija sakė taip pat esanti laiminga ir tuo džiaugiasi jos dukros Lijana ir Iveta. Šios sukūrusios gražias šeimas, padovanojusios 4 anūkus.

„Esame nematomos, neiname į viešumą – meldžiamės už kunigus ir pasaulį, – apie savitą tvarką vienuolyne pasakojo pašnekovė. – Mums skambina žmonės, prašydami melstis už sergančius artimuosius, draugus, patys atvyksta ieškoti paguodos.“ Tačiau išimtinais atvejais seseris vienuoles trumpam išleidžia iš vienuolyno, kaip antai šį kartą aplankyti šimtametę mamą.

Sesuo Adelė Marija pasakojo, jog vienuolės dalyvavo susitikime su popiežiumi Pranciškumi. „Susitikome Arkikatedros koplyčioje, kur susirinko pašvęstieji asmenys – kunigai, vienuolija. Uždaroje aplinkoje niekas negirdėjo, ką mums sakė popiežius“, – dėstė sesuo karmelitė.

Svarstymo metai

„Daug yra atvažiuojančiųjų į vienuolyną, bet ir praleidusios 4–5 metus ne visos tampa vienuolėmis. Reikia išsianalizuoti, ar yra pašaukimas. Ir ne tik žmogus tai turi išsiaiškinti, bet ir bendruomenei reikia įsitikinti, ar šis galės kartu gyventi, dirbti, melstis“, – kalbėjo vienuolės kelią pasirinkusi pašnekovė.

Ji pasakojo apie buvimą kartu nuo ryto iki vakaro. „Kasdien bendras valgymas, per dieną – 7 kartus bendra malda, kasdien Mišios. Ir tik porą valandų kalbamės poilsio kambaryje, – dėstė sesuo karmelitė. – Kiekviena turime savo kambarį – celę, į kurį negali įžengti joks pašalietis. Tai uždaroji vienuolyno dalis – atvykusieji apsistoja svečiams skirtose patalpose.“

Šiuo metu Basųjų karmeličių vienuolyne gyvena 12 vienuolių (viena išvykusi į Ispaniją), kurių amžius nuo 39 iki 80 metų. Beveik visos lietuvės iš įvairių šalies vietų. Sesuo Adelė Marija, kuriai 74-eri, – iš Klaipėdos, vienuolės abitą užsivilko prieš 14 metų. Ji sakė pašaukimo ženklus pajuto perkopusi 50-metį. Ir prisipažino ilgai svarsčiusi, ar teisingą kelią renkasi.

„Dievą visada tikėjau, bet nėjau į bažnyčią, tik prieš Velykas ir Kalėdas nueidavau išpažinties“, – neslėpė pašnekovė. Ji pridūrė, kad žmonės pradeda melstis tada, kai blogai.

Sunkumai sustiprino tikėjimą

Sesuo Adelė Marija tvirtino, kad atsivertimas jos gyvenime įvyko 1994 metais.

Aukštąjį išsilavinimą turinti moteris 40 metų dirbo buvusiame Klaipėdos popieriaus-kartono kombinate. Inžinierė gerai išmanė saugos darbus ir gerai atliko savo pareigas. Bet atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo pokyčiai, darbuotojų atleidimas. „Prieš pensiją mane norėjo atleisti – jaučiau spaudimą, kad išeičiau iš darbo. Priėmė jauną specialistę, – nelinksmais prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Kolektyve santykiai aštrėjo, patyriau daug neteisybės, nemalonumų. Sunkumų iškilo ir artimoje aplinkoje. Aš meldžiausi – pradėjau stipriau tikėti Dievą. Kartą man išsprūdo: gal reikia išeiti į vienuolyną? Nežinau, kodėl aš taip pasakiau, juk nieko iš vienuolijos nepažinojau ir niekada apie tai nepagalvojau.“

Ir tik vėliau ji suprato, kad tai buvo vienas iš pašaukimo ženklų. „Jeigu atsiduodi Dievo palaimai, darai gerus darbus, jis pasirūpina žmogumi. Tik reikia tikėti ir pasitikėti, – įsitikinusi pašnekovė. – Į pensiją mane išlydėjo su dovanomis, su jaunąja specialiste tapome draugės.“

Pašaukimo ženklai

Pašnekovė prisipažino, jog kelerius metus niekam neprasitarė apie užklydusią mintį išeiti į vienuolyną. Prisiminė, kad sutikdama 2000-uosius metus, ji su draugėmis meldėsi Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Klaipėdoje ir išgirdo apie organizuojamą kelionę į Romą. Stokodama pinigų jų pasiskolino ir išvyko į pirmąją savo gyvenime piligriminę kelionę. „Važiavo daug nuoširdžiai tikinčių žmonių. Su mumis buvo kunigas, dabar vyskupas Darius Trijonis, kunigas Rolandas Karpavičius. Mes aplankėme daug bažnyčių“, – dalijosi prisiminimais sesuo karmelitė. Vėliau su šiais kunigais susitikdavo bažnyčioje. Kitais metais pašnekovė su piligrimais keliavo į Lurdą, aplankė nemažai šventovių Prancūzijoje. „Manau, kad tai buvęs dar vienas pašaukimo ženklas“, – svarstė ji.

Ji mąstė apie savo gana sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą. Iš Plungės rajono kilusi moteris prisiminė vargingą vaikystę, kai mama neturėjo iš ko leisti į mokslą ir septynmetę baigusiai liepė melžti fermoje karves. O mergaitė taip troško mokytis. „Močiutė pasiūlė važiuoti į Klaipėdą. Atvykau su vienu rubliu kišenėje. Įsidarbinau klaipėdiškių šeimoje, baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, o vėliau vakariniame aukštosios mokyklos fakultete – inžineriją“, – kalbėjo pašnekovė. Sukūrė šeimą, bet vyras piktnaudžiavo alkoholiu. „Skyrėmės ir taikėmės, kol pagaliau išsiskyrėme. Dukrelės buvo mažos. Užaugusios sukūrė gražias šeimas“, – kalbėjo vienuolė.

Amžinieji įžadai

Kunigui Rolandui ji prasitarė, jog nori melstis, dėkoti Dievui už visas gyvenime patirtas malones. „Kodėl neinat į vienuolyną? – paklausė manęs ir pasiūlė Basųjų karmeličių vienuolyną, susitarė, kada galėčiau ten apsilankyti, – pasakojo sesuo Adelė Marija, 2001 m. birželį jame apsilankiusi pirmą kartą. – Nustebino vyresniosios sesers Marijos Juozapos gerumas. Man čia buvo gera.“ Pasaulietė karmelitė į vienuolyną važinėjo 3 metus, kol įsitikino savo pašaukimu. 2004 m. – iškilmingos įvilktuvės, amžinieji įžadai.

Sesuo Adelė Marija neslėpė, kad atsisveikinimas su dukromis, anūkais ir kitais artimaisiais nebuvo linksmas. „Su šešiolikmečiu anūku Pauliumi buvo stiprus dvasinis ryšys. Graudinosi jis. Ketverių metų anūkėlė kelis mėnesius verkė, kada sugrįšiu“, – pasakojo pašnekovė.

Vienuolyne gyvenama kaip šeimoje – visko pasitaiko kartu būnant nuo ryto iki vakaro. Vienuolės ne tik meldžiasi – pačios verda valgį, prižiūri bityną, mezga ir kitus rankdarbius kuria, juos parduoda, siuva liturginius rūbus. Vienuolyną išlaiko geradariai.

„Čia jaučiuosi gerai – esu laiminga“, – ištarė sesuo Adelė Marija.

Virginija LAPIENĖ

Asmeninio arch. nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių