Žadeikiškio dviratininko nuovargį nuplauna įspūdžiai

Žadeikiškio dviratininko nuovargį nuplauna įspūdžiai

Ukraina, Rumunija, Uzbekija, Tadžikija, Kirgizija, Kinija, Gruzija, Armėnija, Iranas, Turkija, Naujoji Zelandija, Kanarų salos, Marokas, Vietnamas, Kambodža, Bolivija, Čilė – dalis pasaulio, kurį žadeikiškis ūkininkas ir verslininkas Edvinas Kudrevičius, dviračių žygių entuziastas, pažino keliaudamas su judėjimo „BaltiCCycle“ bendraminčiais. Prieš daugiau nei dešimtmetį į pirmą dviračių žygį užsienyje išsiruošęs vyriškis ką tik grįžo iš 45 dienas trukusios ekspedicijos į Boliviją ir jau planuoja naujas keliones.

Planuoja ir... važiuoja

„Norėjau kažką pakeisti ir susiradau kelionę“, – taip apie žygių dviračiais pradžią sako E. Kudrevičius, jau nebeskaičiuojantis numintų kilometrų nei Lietuvos, nei kitų šalių keliais. Keliones jis planuoja iš anksto, kai kurias pats padeda organizuoti ir jau žino, kad kitąmet su „BaltiCCycle“ nariais patrauks į Argentiną, dar po metų maršrutas drieksis nuo buvusios vasaros olimpiados sostinės Rio de Žaneiro iki 2020-ųjų olimpiados sostinės Tokijo. Tokios kelionės vyksta kas ketveri metai kaip ir vasaros olimpiada. Laiką tarp kasmetinių išvykų Edvinas leidžia aktyviai – 4–5 kartus per savaitę sėda ant dviračio ir pasileidžia Lietuvos keliais. Gali per dieną numinti 30, bet gali ir 100 kilometrų.

„Žiemą tinginiauju arba bėgioju“, – juokiasi Edvinas, trykštantis energija ir puikia nuotaika. Treniruotės nenueina per nieką. Praėjusią liepą jis dalyvavo Trakuose triatlone, kur pusantro kilometro teko plaukti Galvės ežere, dviračiu nuvažiuoti 40 kilometrų ir keturiskart trumpesnę distanciją nubėgti. Šią vasarą beveik kiekvieną sekmadienį žadeikiškis mins pedalus dviračių plento varžybose Lietuvoje ir Estijoje. „Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių pamėgsta dviračių sportą. Tai geras laisvalaikio leidimo būdas“, – įsitikinęs Edvinas. Jam kilo mintis, kad rajone vyktų plento varžybos, kuriose gal kada, kaip ir Estijoje, važiuotų 5000 dalyvių. Žinoma, pernai jis buvo vienas iš plento varžybų mūsų rajone dalyvių.

Kalnuose laukė išbandymai

Žadeikiškis tvirtina, kad jį vienodai žavi ir varžybos, ir kelionės dviračiu. Daugiau nei prieš dešimtmetį atradęs puikų būdą išlaisvinti mintis, pailsinti protą, išbandyti ištvermę kelionių dviračiu entuziastas vertina iššūkius. Lėktuvais iki numatytos vietos keliaujantys aktyvaus poilsio mėgėjai vežasi ir savo dviračius. Vieni į tokias keliones išsiruošia net pusmečiui, metę darbus, kiti pomėgiui skiria kelias savaites. „Praėjusių metų kelionė vasarį į Vietnamą ir Kambodžą, palyginti su šių metų po Boliviją, priminė lengvas atostogas. Ten buvo šilta – 30–35 laipsniai, draugiški žmonės, skanus pigus maistas, nakvynė gana tvarkinguose viešbutukuose panašiai už 4,5 euro. Šiemet susidūrėme su dideliu temperatūrų svyravimu, kai dieną keliauji vasariškais drabužiais, o vakare velkiesi žieminę striukę. Buvome patekę ir į krušą, kuri bemat padengė žemę 20 centimetrų sluoksniu, aplink trankėsi žaibai“, – šypsojosi Edvinas, prisiminęs, jog nakvojo ir ant druskožemio palapinėje, ir mokyklų salėse, net policijos areštinėje. Patogumų mėgėjams toks poilsis džiaugsmo turbūt neteiktų, nes ne visada yra galimybė atsiprausti, o skalbti drabužius tenka ir kibire. Tačiau čia ne didžiausi išbandymai.

Prieš dvylika metų Edvinas pirmą kartą leidosi į dviračių žygį užsienyje ir nuo tada keliauja kasmet. Neseniai iš 45 dienų kelionės po Boliviją grįžęs žadeikiškis jau ruošia dviratį naujiems žygiams ir tebesvajoja apie kelionę aplink pasaulį. Vieniems keliautojams, tarp jų ir Edvinui, Bolivijoje kalnuose dėl išretėjusio oro buvo sunku ne tik važiuoti, bet ir kvėpuoti, ypač naktį. „Žemiau nei 3,5 km nebuvome nusileidę, o kilome į kalnus iki 5,7 km. Praėjo kelios dienos, kol pripratau prie aukštyje išretėjusio oro. Dusome ne visi, bet vieną dieną net negalėjau važiuoti“, – pasakojo apie 1500 km Pietų Amerikoje numynęs Edvinas, pasinaudojęs keliautojų samdomu autobusiuku, kuris veža jų daiktus, o kartais ir pačius dviratininkus, jei dėl kokių nors priežasčių nepajėgia važiuoti dviračiu.

Kiekviena šalis – atradimas

Per dvylika išvykų metų pamatęs nemažai kultūrinių ir religinių skirtumų, pažinęs daugybę įvairių tautybių žmonių, gėrėjęsis egzotiškais pasaulio kraštų vaizdais Edvinas, Klaipėdos universiteto visuomeninės geografijos magistrantas, vis dar randa kuo žavėtis ar stebėtis. „Kiekviena šalis – vis kas nors naujo. Važiuoji per Kambodžą – visi sveikinasi, vaikai iš tolo moja. Paklausi, kur būtų galima apsistoti nakvynei ir pavalgyti, nuves ir parodys, – įspūdžiais dalijasi keliautojas. – Arba atvažiuoji į kaimą Čilėje, kuriame gyveno koks 100 žmonių, o jis tuščias, nes visi išvažiavę gyventi arčiau vandenyno. Stovi akmeniniai namai, įgriuvusiais stogais. Globalizacija vyksta visame pasaulyje.“

Edvinas patyrė, jog kitų kraštų pažinimas leidžia geriau įvertinti tai, ką turime Lietuvoje. Tiems, kurie nuolat skundžiasi gimtosios šalies keliais, ko gero, pravartu būtų pamatyti Pietų Amerikos. „Planavome per dieną nuvažiuoti po 70 km, bet kartais pavyko ne daugiau kaip 40 km įveikti. Vienoje vietoje kelias atsirėmė į upę. Ją teko perbristi, nors vandens temperatūra buvo gal 10 laipsnių, ir dar išstumti autobusiuką, kurį galėjo nunešti srovė“, – netikėtumus, kurių pasitaiko visose kelionėse, prisiminė Edvinas. Ne mažesnis nuotykis laukė keliautojų, kai autobusiukas sugedo. Vieni liko jo taisyti, o kiti pasiėmę maisto tik dienai leidosi toliau. Nors be ryšio, maisto jiems teko važiuoti visą savaitę, kol draugai pasivijo, Edvinas ir tada neprarado geros nuotaikos, o pradėjusius panikuoti bendrakeleivius sugebėjo ne kartą nuraminti.

Dėl maisto reikėjo pasistengti

Kelionėse, žinoma, išeikvojama nemažai fizinių jėgų, todėl maistas ir vanduo labai svarbu. Apsilankymai kaimo parduotuvėse šioje kelionėje išalkusius keliautojus ne kartą nustebino. „Pas mus parduotuvėse visko yra, o ten kola, vanduo, sausainiai ir konservai. Pamačiau žmogų, valgantį lyg vytintą mėsą ir sriubą, bet mums pavyko nusipirkti tik gabalą žalios mėsos, kurią nunešiau į viešbutuko virtuvę ir paprašiau iškepti“, – linksmai pasakojo keliautojas, stebėjęsis, jog boliviečiai, gana apkūnūs žmonės, beveik nevalgo daržovių, nors mieste turguje ar parduotuvėje galima nusipirkti įvairių daržovių ir vaisių.

Netikėtai į muziejaus atidarymą Quetenta Grande patekusiems penkiems lietuviams turistams pasisekė: gavo sriubos, keptos lamos mėsos, dešrelių, tačiau pasitaikė diena, kai dalijosi penkis sausainius, o vandenį gėrė iš lietvamzdžio. Tad, kaip juokauja Edvinas, pravertė žiemą sukauptas vidinis rezervas – ištirpo 7 kg.

Paklaustas, ar vietiniai gyventojai vartoja alkoholį, Edvinas prisiminė vaizdą, matytą kovo 8-ąją. „Į miestelio užeigą užėjo 4 vyrai, viena moteris ir užsisakė dėžę alaus, kurią pasistatė ant stalo. Moteris pradėjo raudoti, bet paskui nustojo. Tikras serialas“, – šypsojosi Edvinas, pastebėjęs, kad žmonės vairavo net išgėrę, o rūkančių vietinių sakė nematęs.

Gera sugrįžti

Bolivijoje keliautojų akys pasiilgo augmenijos, žalumos, nes po kojomis ir dviračio ratais daugiausia matė smėlį ir akmenis. Tiesa, kalnų, kokių Lietuvoje neišvysi, grožis sukrėtė – tokie vaizdai ir atperka nuovargį. Vis dėlto sugrįžti į pavasarėjančią Lietuvą buvę labai gera. „Dar kartą norėčiau nukeliauti į Vietnamą, kuriame žymiai įdomiau nei Turkijoje, Naująją Zelandiją, tačiau nėra šalies, kurioje norėčiau likti, man gera gyventi Lietuvoje“, – sakė Edvinas, į kiekvieną kelionę pasiimantis Lietuvos vėliavą ir neišsižadantis svajonės kada nors išsiruošti į kelionę aplink pasaulį. Į klausimą, ko reikia, kad žygis, kuris truktų visus metus, įvyktų, šypsodamasis jis atsakė vienu žodžiu: „Laiko.“


  • Pietų Amerikos valstybė Bolivija ribojasi su Brazilija šiaurėje ir rytuose, Paragvajumi, Argentina pietuose, Čile ir Peru vakaruose.
  • Altiplane telkšo du dideli ežerai – Titikaka ir Poopas, kuriuos jungia Desaguadero upė. Pietvakarių dykinėse – daug spalvotųjų lagūnų ir druskos lygumų. Rytų Boliviją raižo Amazonės baseinui priklausančios upės: Beni, Mamorė, Grandė, Guaporė, Madre de Diosas, Itonomasas. Pačiuose pietryčiuose yra šlapynių ir pelkių.
  • Bolivija yra viena iš skurdžiausių šalių Pietų Amerikoje. Didelė dalis gyventojų pragyvena iš nelegalių kokainmedžių auginimo. Žemės ūkyje auginamos sojų pupelės, kava, medvilnė, kukurūzai, cukranendrės, ryžiai, bulvės, nors dirbamos žemės maža.
  • Bolivijoje yra kasybos, lydymo, naftos perdirbimo, maisto produktų apdirbimo, nedidelė gamybos pramonė.
  • Didžioji dalis šalies gyventojų išpažįsta Romos katalikų tikėjimą (jis taip pat laikomas nacionaliniu šalies tikėjimu), populiarus ir protestantizmas. Pagal 2001 m. apklausas, 78 % gyventojų yra Romos katalikai, 16 % protestantai, likusi dalis išpažįsta kitą krikščionybės tikėjimą.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Nuotr. iš asmeninio E. KUDREVIČIAUS archyvo


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Atrinkime šungrybius

Grybų derliaus tematiką, kas, kiek prisirinko šių miško gėrybių ir žiemai prisiruošė jų atsargų, pamažu nustelbia kita kasdienių pokalbių tema.…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar žinote, kada vyks savivaldos rinkimai?