Žemės ūkis

Bulvių sėklininkystės ūkis modernumu lenkia užsienį


Stambiausią bulvių sėklininkystės ūkį Lietuvoje turintis dreverniškis Petras Vasiliauskas, pasakodamas apie ūkininkavimo patirtį, teigia: „Po dviejų dešimtmečių versle elgiesi kaip virtuozas krepšinyje: giliniesi nebe į pačią bulvių auginimo technologiją, bet į smulkiausius jos niuansus“. Kasmet rinkai apie 2 tūkstančius tonų sėklinių bulvių gumbų tiekiantis ūkininkas įsitikinęs, kad šiuolaikinis ūkis pajėgus konkuruoti tik nuolat investuojant į mokslinę bazę, o Europos Sąjungos parama šalies ūkininkams yra didžiulis šuolis į priekį.


Bulvių kilmės šalis – pagal skonį


Praėjusią savaitę Lietuvos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros atstovus, žemės ūkio specialistus bei žiniasklaidos atstovus savo ūkyje priėmęs ūkininkas bei verslininkas Petras Vasiliauskas sulaukė nemažai klausimų: pradedant sėklinių bulvių auginimo technologijomis ir baigiant dažną lietuvį kankinančiu klausimu: kuo gi skiriasi maistinės lenkiškos, olandiškos ar kitos šalies bulvės nuo lietuviškųjų? P. Vasiliausko nuomone, pastaruoju atveju skirtumas vargu ar iš viso yra, o pirkėjai tiesiog įpratę vadovautis principu „Pirk prekę lietuvišką“. „Vargu ar lietuviškos ir užsienietiškos bulvės skiriasi trąšų ir panaudotos chemijos kiekiu. Vieną dalyką žinau – man patinka žmonos darže užauginti kopūstai ar žemuogės, užaugusios gretimame miškelyje. Tad ir bulvės – skonio reikalas. Netikiu, kad lietuviai bulves užaugintų be trąšų. Juolab kad dėka didžiulio europinės paramos šuolio kai kurie ūkininkai turi gal net geresnes auginimo technologijas nei senas olandų ūkininkas“, – svarstė P. Vasiliauskas.


P. Vasiliausko bulvių sėklininkystės ūkis įkurtas prieš 14 metų. Bulvių auginimu šeima užsiima dvidešimtmetį. Tai stambiausias sėklinės bulvininkystės ūkis šalyje. Ūkininkas yra subūręs kvalifikuotą žemės ūkio specialistų ir šeimos narių komandą, kasmet intensyviai investuoja į technologinius pasiekimus, drąsiai konkuruoja su kitais augintojais iš ES šalių.


Pataikauja rinkai


Ūkis Drevernoje apima 700 hektarų. Greta bulvininkystės auginamos ir grūdinės kultūros – kviečiai, rapsai, rugiai. Jie reikalingi dėl sėjomainos. Kasmet rinkai ūkininkas tiekia apie 2 tūkst. tonų įvairių veislių sėklinių bulvių ir jomis aprūpina apie pusę bulvių auginimo ūkių Lietuvoje.


Anot P. Vasiliausko, 10–30 proc. derliaus neišvengiamai lieka didelių – maistinių – bulvių, kurios išparduodamos perpardavinėtojams turguose. Šiuo metu ūkyje dauginamos `Osprey`, `Satina`, `Melody`, `Vineta`, `Laura` ir kt. bulvių veislės. Maistines bulves ūkininkas pardavinėja ir Trakuose – ten prieš 8 metus kartu su kitais bulvių augintojais jis įsteigė kooperatyvą „Bulvių namai“, tapusį žemės ūkio kooperatine bendrove.


Paklaustas, kurios veislės populiariausios, verslininkas neslepia pataikaujantis rinkos tendencijoms: „Auginame viską, ką perka, skiriasi tik kiekis. Daugiausia parduodame veislių, jau tapusių klasika – `Vineta`, `Laura`, `Presto`. Turime ir naujų veislių. Pavyzdžiui, `Osprey` perka Vilniaus regionas, o Klaipėdos krašte jos nė vienam ūkininkui neparduosi. Ši veislė it auksas ir Rusijos rinkai. Galbūt žmonės perka akimis, mat šios bulvės – dailios, raudonos, nors skoniu neišsiskiria“, – teigė ūkininkas.


Jis prisiminė neseną kuriozinį atvejį, kai neįprastai populiarios tapo `Laura` veislės bulvės. Rodos, skoniu irgi neišsiskiriančios bulvės buvo graibstomos perpardavinėtojų. Šeimininkas nė neįtarė, kad dėl pakitusių temperatūros režimų sandėlyje bulvės kiek salstelėjo… Tad jų resursams pasibaigus, prekeiviai net aiktelėjo: „Nejau nebeturite saldžiųjų bananinių bulvių?“


Pataria atnaujinti sėklą


Šiuo metu ūkininko sandėliuose pernykščių bulvių derlius jau ištuštintas. Sandėliai dezinfekuojami ir ruošiami naujam sezonui. Pradėjus sezoną sėklinės bulvės sandėliuojamos medinėse dėžėse, viename moderniausių sandėlių su automatine klimato kontrole, kuri susieja vėdinimo, drėkinimo ir aušinimo technologinius procesus. Tinkamas vėdinimas ir temperatūra stabdo bakterinių ir grybinių ligų plitimą bei lemia sėklinių bulvių daigumą. Ūkyje kruopščiai laikomasi fitosanitarinių reikalavimų.


Anot P. Vasiliausko, sandėlius būtina apsaugoti nuo grybinių ir bakterinių ligų, tačiau kur kas sudėtingiau kovoti su virusinėmis ligomis, kurias laukuose platina amarai. Ūkininkas dėsto pagrindinę taisyklę – bulvių sėklą būtina atnaujinti: „Deja, žmonės nėra įsisąmoninę, kad reikia sėti devirusuotas bulves, tad tebevyksta tas pats – prieš 20 metų iš draugo parsivežė „labai gerų“ bulvių, pasidaugino ir nekeičia. O iš tikro mes taip teršiame gamtą ir bulvių auginimo aplinką. Sertifikuotų bulvių gumbų pasodinama tik 0,4–0,6 proc., todėl didžiausia tikimybė, kad bet koks atskridęs amaras ir nutūpęs ant švarių pasėlių bus infekuotas. Užtat Lietuvoje labai sunku užauginti švarias bulves ir jas padauginti. Esu įsitikinęs, kad tam būtina net valstybinė politika“, – teigė P. Vasiliauskas ir pateikė Olandijos pavyzdį – ten pagal nustatytas sanitarines apsaugos zonas bulvių augintojai negali sodinti žemesnės reprodukcijos kaip elitinė kategorija. Užtat Olandija, pasak jo, ir yra sėklininkystės lopšys. P. Vasiliauskas bulvių augintojams patarė bulvių sėklą keisti po I ar II reprodukcijos. Mat pasodinus I reprodukciją, o dar geriau – elitinę kategoriją, galima gauti iki 30–40 proc. derliaus prieaugio.


Ūkininkas pridūrė, kad jo bulvių sėklininkystės ūkis įkurtas sąlyginai palankioje zonoje – greta marios, kopos, o tokia aplinka amarams nepalanki. „50 km atstumu nuo marių bulvių auginimo zona sąlyginai švari. Tad ir Lietuvoje mums lengviau konkuruoti“, – pastebėjo P. Vasiliauskas.


Investuoja į mokslinę bazę


Ūkyje dirbantys agronomai sėklininkystės klausimais aktyviai konsultuojasi su kitų ES šalių – Didžiosios Britanijos, Airijos, Danijos specialistais, įgyvendina mokslinių tyrimų programas, dalyvauja tarptautinėse konferencijose, mokymuose. Visgi P. Vasiliauskas pripažino, kad pasaulis nėra linkęs dalintis turimomis bulvių auginimo metodikomis, moksline baze, tad už žinias reikia brangiai mokėti. Štai prieš penketą metų agronomijos mokslus baigę Vasiliauskų sūnus Evaldas su žmona stažavosi Didžiojoje Britanijoje, Centrinėje tyrimų laboratorijoje. Joje semtasi žinių, kaip išauginti sveikas bulves, identifikuoti amarus ir tinkamai parinkti chemikalus. Tokia patirtis verslininkams kainavo 60 tūkst. litų.


Anot jo, nors pasaulyje deklaruojamas solidarumas propaguojant ekologiją, bulvininkystė, kaip ir kitos žemės ūkio šakos, yra verslas. Tad kitų šalių ūkininkų sukauptos metodikos tampa verslo paslaptimis ir bendras interesas nublanksta prieš konkurenciją bei pinigus.


Techniškai pasikaustę


Paspirtimi ūkyje P. Vasiliauskui tapo Europos Sąjungos parama. Pagal Europos žemės ūkio fondo lėšomis Lietuvoje vykdomą Kaimo plėtros programą P. Vasiliausko ūkiui 2007–2013 m. modernizuoti skirta 690 560 Lt. Vien per praėjusius ir einamus metus ūkininko investicijos į infrastruktūrą siekė daugiau kaip 1 mln. litų.


Didžiausia paspirtimi ūkyje yra moderni transporto technika. Pernai įsigytas kombainas per dieną pajėgus prikasti 500–800 tonų bulvių. Kasdamas iškart keturias vagas, per minutę jis prikasa po toną bulvių. Apie 2 mln. litų kainavusio darbo įrankio 40 proc. sumos buvo ES parama, likusią sumą šeimininkai gavo paskolos būdu. „Techniškai esame taip pasikaustę, kad traktorius galėtų važiuoti valdomas kompiuterio ir formuodamas vagas padaryti vos 2 cm paklaidą. Anksčiau bulves veždavome šešiomis priekabomis, bet neseniai įsigijome dvi, galinčias iškart vežti po 25 tonas – taip praktiškiau“, – vardijo P. Vasiliauskas.


Šeimininkas džiaugėsi turėsiantis kam perleisti pelningą verslą. Mat ūkyje padeda visi šeimos nariai: sūnus su marčia yra kvalifikuoti agronomai, duktė Rugilė – ekonomistė, užsiimanti šeimos verslo vadyba, jauniausioji Gabrielė dar studijuoja Olandijoje, o vasaromis grįžta pas tėvus. Administraciniais, personalo klausimais dirba žmona Dalia.


Jolanta VENSKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių