Žmogų reikia išgirsti

Būna žmogaus gyvenime akimirkų, kai reikia atsiskleisti, išsilieti, kad būtų leng­viau, nuritinti slegiantį sielvarto akmenį.

Tokią žmogaus psichologinę būseną yra pastebėjęs mūsų Klaipėdos krašto rašytojas Juozas Šikšnelis savo romane „Surasti ir atrasti“. Neketinu tik ką perskaityto romano analizuoti, tačiau viena kita mintis, pasakyta kūrinio veikėjų lūpomis, verčia sugrįžti į mūsų gyvenimo kasdienybę ir pažvelgti kitu kampu.

Rašytojas pastebi, jog dėl gausybės kultūros priemonių organizatoriai stengiasi viską atlikti tarytum dėl paukštuko: „Pliusas. Šiandien išklausiau tris, rytoj – keturis <…>. Aišku, būna akimirkų, kai nori išsipasakoti šaligatvio plytai, tvorai, sienai, pirmam sutiktam nepažįstamam, nesvarbu kam, lyg akmenį sviesti nesirenkant taikinio. Svarbu išsipasakoti.“ Iš šio aprašymo akivaizdu, koks sudėtingas žmogaus vidinis pasaulis, kai net savo valstybėje paprasto žmogaus nuomonė neišgirstama, net ignoruojama. Jautresnius žmones kartais tai nuveda į savižudybę. Savo dienoraštyje rašytojas Juozas Baltušis įspėjo visus mus, kas dirba su žmonėmis: „Žmonėms reikia dėmesio. Nors šiokio tokio. Nors šiokio tokio.“ Šis rašytojo perspėjimas man priminė vienos mūsų rajono privačios gamyklos darbininko pasakojimą, jog įmonės valdžia atskirai pietauja, šventes švenčia, o kai praveria lūpas nurodydami darbus, tai vis grasindami, kad visi eisite šunims šėko pjauti. Esą už vartų laukia pakaitalas, bet dabar gi kartais jo ir nėra! Juk pastebėjote, kad laikraščiai išpampę nuo skelbimų apie siūlomą darbą, bet gerų darbininkų lengvai neatsiranda. O kalbos potekstėje naujai iškepti verslininkai beveik pusdieviai, vis dar tebežiūri į žmogų iš dangaus aukštybių.

Gerai, kad bent mūsų šalies rašytojai ir girdi, ir pastebi žmogų. Žinomas rašytojas Jonas Avyžius savo romane užrašo paprasto žmogaus prisipažinimą: „Porą metų tarnavau už berną pas jį. Dirbti, žinoma, reikėjo, bet ir dirbti smagiau, kai tave laiko žmogumi, neuja, nesodina valgyti prie atskiro stalo, gerai užmoka.“ Man regis, kad šio gyvenimo vingiuose yra svarbiausi tarpusavio bendravimo santykiai. Deja, sparnus įgavęs paprasto žmogaus ujimas, žeminimas, todėl iš šių pastabų galima daryti išvadą, kad žmogui reikia išsipasakoti, reikia jį girdėti.

Albinas KLIZAS

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys