Žodis skaitytojams

Meilės ir rūpesčio principas

Kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena, jau nebeturi tokių populiarumo pozicijų, kokias buvo užėmusi sovietiniais metais, tačiau pastaruoju metu vyrai tą dieną tulpių vėl nebeslepia po skvernu. Pagerbkime, patikslinu – ne tik mamas, nes kovo 8-oji skirta moters statusui visuomenėje, ne tik motinystei. Jai juk nusilenkiame pirmąjį gegužės sekmadienį. Kovo 8-oji – simbolinis priminimas apie žmonijos silpnąją lytį, kuri net šiuolaikinėje visuomenėje tebepatiria ir diskriminaciją, ir prievartą, ir nuvertinimą.

Vienoje viešoje diskusijoje prasitarusi, kad moteris dažniausiai turi pagrindo būti politikoje, valdžios struktūrose ar padaryti kitokią visuomeninę karjerą ne dėl to, kad ji yra protingesnė už vyrus, o dėl to, kad ji geriau moka mylėti bei rūpintis kitais žmonėmis, sulaukiau gana kreivokų žvilgsnių. Tokia mintimi jokiu būdu nesiekiau vyrų priešpriešos ir esu įsitikinusi, kad naujoji demokratija iš esmės nėra tapati feminizmui. Vulgarusis feminizmas turi tikslą moteris padaryti kuo panašesnes į vyrus; juk yra nemažai moterų, kurios norėtų būti tokios pat valdingos kaip vyrai. Tačiau tikroji moteriška išmintis turėtų siekti priešingo tikslo: išmokyti vyrus nepakartojamų moteriškų vertybių, pirmiausia meilės ir rūpinimosi kitais žmonėmis. Ne moterys turi mokytis iš vyrų patriarchalinio karjerizmo, dominavimo siekio ir su tuo susijusio agresyvumo, konfliktiškumo. Atvirkščiai, ateina laikas pasimokyti iš moterų jų sugebėjimo nesavanaudiškai aukotis ne tik savo šeimai, bet ir kitiems žmonėms plačiąja prasme.

Tokio pasiaukojimo pavyzdys – Evita Peron, Argentinos prezidento žmona, 20 a. viduryje metusi iššūkį konservatyviai Argentinos visuomenei, pripratusiai prie moters užpečkyje, o jei ji iš aukštuomenės, – besirūpinančios tik savo apdarais ir popiečio arbatėlėmis. Evos kišimasis į politiką, jos aktyvi visuomeninė veikla tiesiog šokiravo. Ypač aktyviai ji dalyvavo Darbo sekretoriato veikloje, čia ji priimdavo pagalbos ir paramos prašytojus, profsąjungų atstovus, darbininkus. Savo misiją ji apibrėžė taip: „Perduoti prezidentui Argentinos žmonių rūpesčius“. Ji įkūrė labdaros fondą – dalijo ne tik smulkią labdarą varguoliams, bet ir vykdė realų gerovės planą: pastatė 35 ligonines, 450 mokyklų, daugybę socialinių būstų, kurių rajonas įgijo net Evitos miesto pavadinimą. Dar viena veiklos sritis, dėl kurios Eva Peron nusipelnė išskirtinės vietos istorijoje, – tai jos pastangos, kad moterims būtų suteikta balsavimo teisė. Evita nebuvo feministė, nors ir pirmoji Argentinoje viešai ėmė dėvėti kelnes. Ji visada deklaravo, kad pirmiausia yra atrama ir pagalba savo vyrui. Tokia liko iki pat paskutinių dienų, kai 1952 m. ją pakirto vėžys. Nors Eva neužėmė jokio valstybinio posto, ji buvo laidojama kaip valstybės vadovas. Po dviejų dienų gedulo Buenos Airių gėlių parduotuvėse pritrūko gėlių…

Nesavanaudiško pasiaukojimo ir drąsių iššūkių pavyzdžių turime ir tarp iškilių Lietuvos moterų. Viena pirmeivių – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943 m.) – rašytoja, publicistė, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėja. Carinės priespaudos metais ji ėmėsi daraktorės darbo – slaptai mokė vaikus ir suaugusiuosius, platino lietuvišką spaudą, rėmė gabius jaunuolius padėdama jiems siekti mokslo. Rašytoja priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, o 1920 m. išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Savo kūryboje rašytoja gvildeno dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas.

Pastaruosiuose savivaldos rinkimuose Lietuvoje į Tarybas išrinkta 1184 vyrai ir 3,5 karto mažiau moterų – 342. Mūsų rajone vyrų 2,4 karto daugiau nei moterų: 19 vyrų ir 8 moterys.

Ne tik moterys turi ateiti į valdžią. Į valdžią turi ateiti pats moteriškumo principas – meilė ir rūpestis, kuriam gali atstovauti tiek vyrai, tiek moterys.

Vilija BUTKUVIENĖ