Žurnalisto pastabos
Kur mano kastuvas?
Sakoma, kad viena bėda – ne bėda. Negana to, kad Lietuvą niurko sunkmetis, tai dar ir šaltis, ir pūgos daugiau kaip mėnesį nesitraukia. Dabar gal jau ir gailimės savo dūsavimų esą užaugs vaikų karta, žiemos nemačiusi… Tačiau siautėjanti žiema turi vieną neįkainojamą privalumą – tai puikus mūsų bendruomeniškumo išbandymas.
Keikdami valdžią už nevalytus ar laiku nenuvalytus kelius visgi pripažinkime, kad neretai esame ir nekantrūs, ir per daug didelius reikalavimus keliantys. Kitiems, bet ne sau. Juk su žiemos stichija nesugeba susitvarkyti ne tik mūsų valdžia, bet nespėjama ir Vokietijoje, ir Lenkijoje, JAV ar Prancūzijoje… Turtingose ir išsivysčiusiose šalyse automagistralėse taip pat pasitaiko spūsčių, kiemai priversti sniego, nutrūksta elektros tiekimas. Net Kinija šiemet patyrė sniego apgultį. Tačiau darbštuoliai kinai vietoj to, kad smerktų savo valdžią, pritrūkusią sniego valytuvų, patys kiekvieną rytą kibdavo į darbą ir valydavo ne tik savo kiemus, bet ir visuomenines teritorijas. Bet pasaulio televizijų transliuojamuose reportažuose jie tai darė nuotaikingai ir kalbėjo, esą tokia rytinė mankšta labai sveika. Neįsivaizduoju tokio entuziastingo reginio iš Lietuvos, nes ypač šią savaitę netilo redakcijos telefonas, o korespondentų ausys atlaikė visą skaitytojų įsiūtį dėl nevalytų kelių, gatvių ar šaligatvių.
Neatmesdami valdžios nerangumo ir kartais net abejingumo žmonių poreikiams, pasiaiškinkime ir antrąją medalio pusę. Valdžios institucijos, pirkdamos tam tikras paslaugas, turi skelbti viešąjį konkursą ar apklausą. Dominuojanti laimėjimo sąlyga – mažiausia kaina. Atrodo, logiška būtų, kad viename ar kitame kaime kelius prižiūrėtų vietinis ūkininkas. Ir žmonėms patogiau, ir arčiau. Bet tokia logika negalioja viešiesiems pirkimams, kuriems, jau kaip minėjau, labiausiai rūpi pigumas. Mat tai biudžeto pinigai, juos, mokesčių mokėtojų, reikia taupyti. O ar kokybiškai ir laiku tos paslaugos atliekamos – tai turėtų būti pareigingų Savivaldybės tarnautojų ar seniūnų rūpestis. Kvietiniškiai stebisi neatsistebi, kad jų kelius prižiūri, o esant sniego gausai ir nespėja, doviliškių bendrovė. Matyt, konkurse pasiūliusi mažesnę kainą, nors pikti liežuviai plaka esą ten dirba buvusios seniūnės giminaitis. Štai tau ir viešųjų pirkimų skaidrumas!..
Antra vertus, keista girdėti virkavimus, kad nenuvalė kelio iki vienkiemio, kad užpustytas daugiabučio kiemas. Ar mes patys jau nieko nebegalime? Ar esame bendruomenė, jei nepasidomime, kam reikėtų pagalbos? Ar mokame tik mitinguoti dėl savo nuvertėjusių žemių, kai šalia žada statyti vėjo jėgaines ar tiesti elektros linijas? Ar mes, bet kurios bendruomenės nariai, negalėtume sudaryti grafiko ir pašefuoti žiemą vienišus, neįgalius žmones? Lengviausia pasakyti: valdžia privalo! Mes gi mokesčius mokame! Bet esu pastebėjusi, kad neretai tokią frazę išdidžiai taria žmonės, kurie tų mokesčių vengia arba išvis nemoka. Gauna atlyginimą vokelyje, nelegaliai uždarbiauja užsienyje… Bet lengvatų ir dėmesio reikalauti – pirmieji, o patys dėl kito gerovės nė piršto nepajudins.
Daugiabučių kiemai pilnutėliai mašinų. Kaip į juos įvažiuoti sniego valytuvui? Susijaudinę miestiečiai skambina, esą greitoji pagalba kieme įklimpo, šarvojimo mašina mirusiojo išvežti negalėjo… Visi žiūrėjo pro langą, ašarą braukė, paskui į redakciją pasipiktinę netvarka skambino, o gal vietoj tokios užuojautos reikėjo į rankas kastuvą paimti? Gal tokia pagalba būtų realesnė? O jei šeštadienį daugiabučio namo gyventojai kartu su vaikais susitartų padaryti talką ir išvalyti kiemą? Beje, nors ir bendrą, bet vis tiek gi savo…
Gargždiškiai, kurių gatvėse nėra šaligatvių, nepatenkinti, bet tie, kurie turi, neįvertina, ir neretas žiemą nesiteikia jų valyti. Paragintas seniūno atrėžia: o man nepriklauso! Ir pats, ir jo vaikas klampoja tuo nevalytu šaligatviu. Nelaimingi, pikti. Valdžia kalta.
Dažną rytą, kai J. Basanavičiaus gatve einu į redakciją, pasidžiaugiu kaimynų Pakamorių prižiūrimu šaligatviu. Rudenį lapai nugrėbstyti, žiemą sniegas nukastas. Anądien vėl kaimynas kastuvu mojuoja. „Vis tvarkotės?“ – pašnekinu. „O kaip kitaip“, – nustemba. Pasidžiaugiu mintyse: tokie tvarkingi šeimininkai į redakciją neskambins.
Vilija BUTKUVIENĖ
