Žurnalisto pastabos
Geltona, žalia, raudona
Geltona, žalia, raudona. Tokiomis spalvomis poryt pasipuoš namai ir gatvės. Poryt, vasario 16-ąją, švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Poryt sukaks 91 metai nuo tos dienos, kai Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Poryt visoje šalyje vyksiančiuose minėjimuose skambės daug iškilmingų kalbų apie patriotizmą, Tėvynės meilę, laisvę… Tik įdomu, ar nuo šių kalbų bent vienas mūsų savo Tėvynę pradėsime mylėti labiau, ar šios kalbos įkvėps daugiau patriotizmo? Vargu.
Šiais laikais kalbėti apie Tėvynės meilę labai nemadinga. Prisipažinsiu, kad Tėvynės meilės sąvoką ne itin dažnai vartoju ir savo žodyne. Ir tai natūralu, nes dabartinis jaunimas, kuris užaugo ir auga laisvoje Lietuvoje, patriotiškumui neteikia tiek reikšmės kaip žmonės, dalyvavę Atgimimo įvykiuose. Tai nereiškia, kad jauni žmonės nemyli savo Tėvynės. Tiesiog mūsų požiūris į Tėvynės meilę, patriotiškumą kiek kitoks.
Artėjanti šventė skatina susimąstyti, kas gali įkvėpti patriotiškumo dabar augantiems vaikams. Vaikams, kurie nepatyrė priespaudos, cenzūros. Vaikams, kurie nežino, ką reiškia stovėti daugiatūkstantinėje minioje ir vieningai skanduoti „Lietuva“, kurie savo rankoje nelaikė kito rankos Baltijos kelyje, nedegino laužų prie Televizijos bokšto. Vaikams, kurie laisvę suvokia kaip savaime suprantamą dalyką.
Esu tikra, kad meilės Tėvynei tikrai neišmokys jokie vadovėliai, istorijos pamokos ar pasakojamos istorijos, kurios be asmeninės patirties išgyvenimų neturi jokios realios prasmės. Manau, kad meilė Tėvynei atsiranda šeimoje. Vaiko Tėvynės modelį pirmiausia turėtų sudaryti jo šeimos istorijos, namų aplinkos, gatvės, kurioje gyvena, artimiausių kaimynų, jo miestelio ar didelio miesto mikrorajono pažinimas. Esu laminga, kad savo šeimoje gavau būtent tokį Tėvynės supratimą. Lietuva man pirmiausia buvo mano gimtoji Vytauto gatvė Tauragėje, senas obelų sodas šalia namų, kelias į mūsų šeimos poilsiavietę Lakštingalų slėnyje su gandralizdžiais ant elektros stulpų… Lietuva man asocijavosi ir su senelio istorijomis apie Antrojo pasaulinio karo baisumus. Susirangiusi ant jo kelių daugybę kartų prašydavau papasakoti šimtus kartų girdėtą, bet kaskart iki ašarų sujaudinančią istoriją apie senelio išgyvenimus kare, ten žuvusius jo tėvus, brolius ir seseris…
Tėvynės meilę skatino ir gimtojo krašto pažinimas. Todėl visiškai sutinku su žurnalisto Artūro Račo viename straipsnyje išsakytomis mintimis, kad meilė Tėvynei gimsta tose šeimose, kur vaikai mokomi taisyklingai kalbėti lietuviškai. Šeimose, kur vaikai pažįsta savo senelius arba bent jau žino, kokie jų vardai ir kur yra jų kapai ir kartais su tėvais juos aplanko. Meilė Tėvynei gimsta šeimose, kuriose vaikai kartu su tėvais yra buvę prie Stelmužės ąžuolo, Puntuko akmens, Molėtų ir Ignalinos ežerų, Televizijos bokšto, Gedimino ir Trakų pilyse.
Manau, kad jaunimo patriotiškumą kursto ir sportas. Kai kurie piktinasi, kad po svarbių Lietuvos krepšinio rinktinės pergalių gatvėse plevėsuoja daugiau trispalvių negu per visas valstybines šventes. O man gražu. Ir visai natūralu, kad ne iškilmingos kalbos nuobodžiuose minėjimuose, o gražios lietuvių pergalės sukelia šalyje patriotizmo bangą.
Ir vis dėlto esu tikra, kad mus, lietuvius, vienija tikrai kažkas daugiau negu tik alus ir pergalės.
Nežinau, kaip jums, bet man gera, kad gyvenu Lietuvoje. Myliu šaltą Baltijos jūrą, Kuršių nerijos kopas, pasakų miestą Vilnių, Druskininkų pušynus, Kauno zoologijos sodą, upės Jūros užtvanką Tauragėje… Man gera išgirsti lietuvių liaudies dainą, paskaityti Salomėjos Nėries, Maironio eilėraščius, pavartyti M. K. Čiurlionio darbų albumą, atsiversti Jurgos Ivanauskaitės, Jurgio Kunčino ar Renatos Šerelytės knygą. Gera vairuojant automobilį klausytis lietuviško vėjo gaudesio ir pasigarsinus radijo imtuvą pritarti Andriui Mamontovui: „Mes tavo vaikai. Išdegę laukai. Tu mūsų vanduo ir duona. Geltona, žalia, raudona.“
Milda JUDELYTĖ
