Žurnalisto pastabos
Už ką leistume karaliauti?
Šią savaitę visa Europa stebėjo permainas Nyderlandų karalystėje – 33 metus šalį valdžiusi karalienė Beatričė savo noru traukiasi iš sosto ir karūną perduoda sūnui. Nyderlandiečiai šią žinią sutiko prikritę prie televizijos ekranų ir parodė itin stiprų valstybingumo, savo tapatybės vertinimą. Leiskite pastebėti, kad pas mus tokias mases susirūpinusių TV žiūrovų sutraukia nebent lemiamos Lietuvos krepšinio rinktinės varžybos olimpiadoje. Tuomet net kai kurie darbdaviai numoja ranka į aštuonias darbo valandas ir leidžia pavaldiniams išsibėgioti po barus tų rungtynių stebėti. Tuo tarpu Nyderlanduose vadovo autoritetas toks, jog nustelbia ne tik darbus, bet ir rūpesčius.
Karalienės pareiškimą lydėjo emocijos, kurios tik karalystėms ir būdingos – ašaros, sveikinimai naujajam karaliui ir karalienei, piliečių padėkos žodžiai. Kitaip tariant – absoliuti pagarba monarchei ir nė vienos neigiamos minties apie tai, gal jau tikrai karalienė per sena spręsti stipriai išsivysčiusios, kosmopolitiškos šalies reikalus. Atmetus tai, kad Nyderlandai apskritai yra pavyzdingo europietiškumo ir gyvenimo kokybės šalis, kuri nelabai turi dėl ko ant savo monarchės pykti, darosi pavydu, jog aukščiausia šalies galva gali turėti tokį pasisekimą. Žinoma, reikėtų atmesti dar ir tai, kad karalius niekur šiais laikais nėra asmuo, sprendžiantis esminius valstybės ekonomikos, finansų ar kitus visuomenę galinčius sukiršinti klausimus. Vis tiek pavydu.
Stebint Lietuvos aukščiausiosios galvos – prezidentės Dalios Grybauskaitės – reitingų kreivę, pasakos apie karalystes iš minčių dingsta. Dar gruodžio mėnesį prezidente pasitikėjo 50,3 proc. rinkėjų, o nepalankiai vertinančiųjų buvo net 30,6 proc. Sausio viduryje atlikta rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa prezidentei kiek leido atsitiesti – palankiai vertinančiųjų padaugėjo 10 proc., o griežiančiųjų dantį ant vadovės sumažėjo iki 18 proc. Tačiau prisiminus 2009-uosius, kai prezidentė buvo ką tik užėmusi postą, rinkėjų tauta kelia šypseną. Tuomet prezidentę palankiai vertino kone 90 proc. rinkėjų, kurie, jei tik kas būtų rimtai pasiūlę, būtų „pagatavi“ vadovę paskelbti valdove ir galop įvykdyti tą šizofrenišką idėją Lietuvą vėl paversti karalyste.
Regis tie, kurie tokias mintis išties audė, šiandien skliaudžia ausis. Nes šalies gelbėtoja vadinta D. Grybauskaitė nepateisino piliečių lūkesčių ir netapo gero gyvenimo kalve. Tik šią mintį supraskite kaip dalelę sarkazmo. Tiesiog tokia ta mūsų lietuviška realybė – geru vadovu piliečiai laikytų nebent tą, kuris karts nuo karto dovanotų kokį pinigų lietų ar atleistų nuo komunalinių mokesčių. Arba tą, kuris išties šalį tik reprezentuotų labdaringuose renginiuose. Tuomet vadovui niekas skalpo nebandytų nunešti.
Tačiau prezidentė savo reitingais moka už tai, jog sugriovė politiškai neangažuoto vadovo tradiciją. Suprask – energetika, mokesčių sistema ar parlamento sudėtis prezidentui turėtų būti tabu. Tačiau kitokią ir itin griežtą poziciją visais klausimais turinti Lietuvos prezidentė taisyklę sulaužė ir užsitraukė visapusišką nemalonę – tiek politikų, tiek visuomenės. Todėl jau dabar aiškėja, kad per kitais metais vyksiančius naujus prezidento rinkimus D. Grybauskaitei karūnos piliečiai tikrai vienbalsiai nedės. Pernelyg griežta pozicija formuojant Premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybę, per didelis užtarimas tautą skurdan įvariusiam (!?) Andriui Kubiliui ir jo konservatoriams, per didelis puolimas ant tautos numylėtos Darbo partijos. Padaryta viskas, kas nepopuliaru. Argi prezidento valia spręsti, kas vadovaus Seimui, jei tą Seimą išrinkome mes? „Ne!“ – šaukia tauta pamiršusi, kad ir prezidentą pati su išpūstu ir jau minėtu 90 proc. rinkėjų pasitikėjimu išsirinko. Ir vargu ar čia kaltės turi tik tai, kad prezidentę bandoma apkaltinti pučiant į vieną dūdą su dešiniaisiais. Greičiau jau politinėje arenoje šviečiasi naujos personos, galėsiančios dėvėti karaliaus mundurą. Nė kiek nekeista, kad lietuviai jau spėjo naujojo gelbėtojo vardu pavadinti dabartinį Premjerą A. Butkevičių. Nesvarbu, kad politologai jį atvirai vanoja dėl minkšto politinio stuburo ar kartais net abejotinos nuovokos valstybės reikaluose. Užtat, klausyk, žmogus atėjo ir iškart minimalią algą iki protingo skaičiaus pakėlė. Vadinasi, turi perspektyvų ta mūsų valstybė. Tik tie anie, kurie anksčiau valdė, nieko nesupranta ir sau turtus, matyt, krauna. 2014-aisiais, prieš pat prezidento rinkimus, premjeras net 1 500 Lt minimumą pažadėjo. Štai kur žmogus! Tik ar karalienė užleis sostą karaliui?
Tokia ta mūsų lietuviška realybė – geru vadovu piliečiai laikytų nebent tą, kuris karts nuo karto dovanotų kokį pinigų lietų ar atleistų nuo komunalinių mokesčių.
