Žurnalisto pastabos
Nežinantys žodžio nežino kelio
Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės kieta pozicija Vyriausybės formavimo procese kelia įvairių diskusijų, netgi nuogąstavimų apie pažeidžiamą demokratiją. Galima suprasti, kodėl kai kurios politinės partijos griežia dantį ant šalies vadovės. Nors Vyriausybės formavimas niekada nebūdavo kaip sviestu pateptas, tačiau anksčiau kandidatai į ministrus praslysdavo palyginti lengvai. Prezidentės surengta ministrų kabineto narių patikra įvarė šoką ne tik kandidatams, bet ir jų partiniams globėjams. Juk pagaliau turi ateiti laikas, kad principas svarbu, jog ministras būtų „mūsiškis“, būtų pakeistas kandidato kompetencija ir išprusimu.
Šalies vadovės požiūris esą ministrai privalo mokėti anglų kalbą (arba kitas ES pagrindines kalbas) kilstelėjo dar vieną pagiežos bangą. Pasipylė komentarai ne tik apie pačios D. Grybauskaitės netobulą anglų kalbą, bet ir apie jos reitingų kritimą. Prezidentės kritikai aiškiai perlenkia lazdą. Prezidentė iš būsimų ministrų nereikalauja užsienio kalbos tobulumo, tik gebėjimo susikalbėti su ES struktūrų, kitų šalių kolegomis. Juk ateinančių metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES, vyks daug formalių ir neformalių susitikimų, kuriems vadovauti turės būtent mūsų šalies ministrai. Deja, iš nuoskauda dvelkiančių kai kurių dabartinių kandidatų į ministrus pasisakymų galime daryti prielaidą, kad jų užsienio kalbų lygmuo yra labai žemas arba jo iš viso nėra.
Nieko nuostabaus, nes kandidatų amžius rodo, kad jie vidurinę ir aukštąsias mokyklas yra baigę dar sovietiniais metais. Tuomet užsienio kalbų mokymas nebuvo pirmaeilis švietimo sistemos uždavinys. Nors reikia pripažinti, kad pedagogus turėjome stipriai paruoštus ir motyvuotus. Tačiau mes patys netikėjome, kad kada nors prireiks kokios nors užsienio kalbos, žinoma, išskyrus rusų. Prisimenu, kaip tuometės Gargždų 2-osios vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Aldona Kampienė mus bandė motyvuoti įvairiais būdais. Mes vaidindavome spektakliuose, dainuodavome, pamokoje skaitydavome „Moscow news“ laikraštį. Dalis mokinių į tai žiūrėjo visai pro pirštus, dalis mokėsi tik dėl pažymio – gi buvo svarbu atestato vidurkis. Ir tik mažuma turėjo ateities nuovoką ir tikėjo pedagoge, tvirtinusia, kad anglų kalbos tikrai prireiksią. Ji ragindavo mus vadovautis išmintimi, kad mokslo ant pečių nenešiosi, o žinosi žodį, žinosi ir kelią.
Nesuprantu viešoje erdvėje pasigirstančios užuojautos būsimiems ministrams dėl esą jiems surengto prezidentės egzamino. Kodėl ministrų kabineto nariams norime nužeminti reikalavimų kartelę? Ko dar kai kas tebesame persisunkę leninietiška pozicija, esą kiekviena virėja gali valdyti valstybę? Pažiūrėkit atidžiau, kokie reikalavimai dabar keliami darbo vietų konkursuose? Na, žinoma, neturiu omenyje prekybos tinklų kasininkių. Bet jei pretendentas siekia būti bent menkiausio lygio vadovu, ką ten vadovu, vadybininku firmoje, tai tikrai tarp kriterijų rasite ir užsienio kalbos mokėjimą. Kaip besidangstytume patriotiškumo ir meilės valstybinei lietuvių kalbai vėliava, betgi realiai suvokiame, kad moderniame pasaulyje be užsienio kalbų esame niekas. Beje, visai pritarčiau dar vienam reikalavimui aukšto lygio vadovams – jų lietuvių kalbos žinios irgi turėtų būti nepriekaištingos. Ar tikrai visi kandidatai į ministrus išlaikytų valstybinės kalbos testą? Drįsčiau suabejoti.
Buvęs vidaus reikalų ministras, ambasadorius V. Bulovas, technikos mokslų daktaras, anglų kalbą mokantis laisvai, dalyvavęs įvairaus lygio Briuselio institucijų posėdžiuose, šiomis dienomis visuomenės informavimo priemonėse pasidalijo savo patirtimi. Jis atkreipė dėmesį, kad palankius sprendimus dažniausiai lemia neformalūs aukščiausio lygio susitikimai, kuriuose bendraujama be vertėjų, dažniausiai prie keturių akių. „Daugumai kandidatų į ministrus norėčiau pasakyti, kad man jūsų gaila. Vienas dalykas norėti, o kitas – sugebėti. Jūs gavote šansą labai sunkiu metu – Lietuva turi unikalią galimybę pirmininkauti Europos Sąjungai. Kita tokia galimybė Lietuvai bus po gero dešimtmečio, kai jūsų jau nebebus politikoje… Baisiausia, ko galima laukti po pirmininkavimo, tai įvertinimo „A, tai čia tie, kurie gyvena palmėse“, – nuogąstauja V. Bulovas. Betgi vilkimės, kad mūsų laukia laiminga ministrų kabineto formavimo pabaiga. Iš daugiau kaip dviejų milijonų Lietuvos gyventojų visgi bus rasta keturiolika išprususių, gabių kompetentingų ministrų, kuriais galėsime pasitikėti eidami valstybės keliu.
Vilija BUTKUVIENĖ
