Žurnalisto pastabos
Paskutinis verdiktas
Kūrybiški ir entuziastingi. Jaunatviški ir išradingi. Racionalūs ir romantiški. Susimąstę ir besišypsantys. Susikaupę ir atsipalaidavę. Tokius juos, abiturientus, šiomis dienomis regėjome Gargždų gatvėse, kuriomis paskutinį kartą kartu su klasių vadovėmis įvairiausiomis papuoštomis transporto priemonėmis važiuota į paskutinę pamoką.
Neretas abiturientas jei ne viešai, tai bent jau mintyse paskutinėje pamokoje braukė nostalgišką atsisveikinimo ašarą. Netgi nepaisant to, kad mokykla nebuvo vien rojaus kampelis: čia patirta ir patyčių, ir nuoskaudų, ir nepelnytų priekaištų, ir abejingumo tiek iš kai kurių bendraamžių, tiek iš kai kurių mokytojų.
Tačiau paskutinis skambutis, abiturientams skambantis tarsi verdiktas, visgi graudina: nebesate savo mokyklos šeimininkai – jais tapo vienuoliktokai; nebeturite savojo suolo – į jį rugsėjį sės jau kitos laidos abiturientai; ir jūsų klasės auklėtoja, kuri gal ne kartą buvo įkyrėjusi savo patarimais, jau ugdys naują auklėtinių klasę.
Galbūt kažkoks praradimo jausmas pirmąkart apima ir tėvus. Po šventės susispietę draugėn jie svarsto, esą jausdavęsi saugūs, išleidę vaiką į mokyklą. Žinoję, jog bus prižiūrėtas, užimtas ir net pamaitintas. Beje, valgyklos, kaip ypatingos vietos mokykloje, tema neliko nepaliesta nė viename paskutiniame skambutyje. „Vaivorykštės“ abiturientai, paskutinį kartą sočiai prisikirtę karbonadų atminčiai nusifotografavo su valgyklos virėjomis, ar tokias geras rasią studijuodami?
Nuo šios rugsėjo pirmosios švietimo reformai įsilingavus ir mūsų Klaipėdos rajono savivaldybei pritarus Gargždų „Kranto“ vidurinė mokykla tampa pagrindine (10 klasių), o „Minijos“ vidurinė – progimnazija (8 klasės).
Dauguma gargždiškių šioms mokykloms puoselėja ypatingus jausmus – jose mokėsi jie patys arba jų vaikai, būtent šių mokyklų brandos atestatai ne vienam buvo tolimesnių ir dažniausiai sėkmingų studijų startas, nulėmęs ir gerą karjerą.
Todėl nesistebiu, kai „Minijos“ vidurinėje mokykloje paskutinio skambučio šventėje pakalbintos garbingos viešnios, baigusios šią mokyklą prieš 62-ejus metus, pirmosios laidos abiturientės, atsakė: „Atėjome lyg į pakasynas. Žinome, kad taip reikėjo – tokia reforma, bet gal dar prieš keletą metų, kai buvo pradėti įgyvendinti mokyklų tinklo optimizavimo planai, reikėjo labiau ir tėvams, ir valdžiai pakovoti, kad Gargžduose vidurinės išliktų?“
Paskutinio skambučio šventėse, kuriose „Minijos“ ir „Kranto“ vidurinės išlydėjo paskutiniąsias abiturientų laidas savo mokyklų istorijoje, turbūt nė vienas pedagogas viešai ašaros nenubraukė. Juk savo mokinių akyse jie privalo būti stiprūs! Bet nė kiek neabejoju, jog ne vieno patyrusio matematiko, istoriko, o ypač lituanisto širdis verkė. Ar žinote, ką reiškia mokytojui dėstyti kokiems šeštokams ir ką reiškia žinoti, kad teks dėstyti ir dvyliktokams? Tai didžiulė atsakomybė ir akstinas mokytojui tobulėti. Gerai žinoma frazė, esą koks kareivis nenori tapti generolu, nuo šių mokslo metų buvusių vidurinių pedagogams, deja, nebeaktuali. Nebent pereitų dėstyti į gimnaziją, kurioje šiemet net 8 vienuoliktokų klasės. Įdomu, kaip jos sutilps į paskutinio skambučio šventę salėje, kuri jau dabar, kai yra keturios dvyliktokų klasės, sunkiai talpina šventės dalyvius. Ar nereikės organizuoti loteriją abiturientams ir tėveliams?
Be abejonės, mokyklų pertvarką lemia ne tik demografiniai veiksniai, bet ir finansinės valstybės galimybės: ieškoma būdų, kaip mažinti švietimo išlaidas. Deklaruojama, kad mokymo kokybė nenukentės. Bet kažkodėl man ši reforma primena optima liniją…
Viena iš iškiliausių mokyklos švenčių – paskutinis skambutis. Jei esate labai nusivylę jaunais žmonėmis, ateikite į tokią šventę – nuotaika pasitaisys. Tikrai pamatysite daug šviesių, protingų veidų, pajausite tikras emocijas, kai po kiekvienos iš direktoriaus rankų gautos padėkos ar žemesnių klasių mokinių pasirodymo plojama taip, kad sienos dreba. Arba priešingai, kai pirmokėliui užmiršus eilėraščio posmą abiturientai pagarbiai laukia ir pagaliau su palengvėjimu atsikvepia – atsiminė!..
Vilija BUTKUVIENĖ
