Žurnalisto pastabos

Dvasios išlaisvinimas


Niūrią nuotaiką pamažu sklaido droviai žengiantis pavasaris. Pagaliau atsipūsime po spirginusių šalčių, kišenes tuštinusio šildymo bei kitokių žiemos užverstų rūpesčių.


Mano kartos žmonėms pavasaris asocijuojasi su raudonomis tulpėmis – gležnais žiedeliais, sumanių gėlių augintojų pražydintais namuose. Jas darbovietėse vyrai teikdavo moterims Kovo 8-osios – Tarptautinės moters dienos – proga.


Istorija byloja, kad Tarptautinė moters diena atsiradusi dėl politinių priežasčių. 19 a. pabaigoje socialdemokratė vokietė Klara Cetkin pradėjo kovą dėl lygių moterų ir vyrų teisių. 1900 m. kovo 8 d. Kopenhagoje surengta moterų konferencija, kurioje dalyvavo apie 100 įvairių šalių atstovų. Ir buvo nutarta kasmet vieną dieną dėmesio skirti moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1977 m. Suvienytųjų Nacijų Organizacija Kovo 8-ąją paskelbė Tarptautine moters diena. Tuometėje Tarybų Sąjungoje ši šventė pabrėžė dirbančios moters herojiškumą. Buvo įprasta, jog vyrai teikia gėles moterims. Žinoma, ir Lietuvoje. Ir visgi gėlės žiedas skleidžia šilumą, kokia proga bebūtų įteiktas.


Mes, mokinukai, irgi jautėme šventinę nuotaiką. Tiksliau patys stengėmės ją sukurti savo mamytėms. Artėjant Kovo 8-ajai, piešėme pavasarines gėlytes popieriuje (tuomet juk gėlės „nežydėjo“ visus metus), dažniausiai žibutes ar tulpes. Ir tos dabar ironizuojamos šventės dieną pasveikindavome savo mamas. Tuomet mokykloje niekas neužsimindavo, jog nuo seno švenčiama Motinos, Tėvo diena. Juk tai bažnytinės šventės – ateizmo dvasia auklėjamiems moksleiviams nevalia buvo apie tai žinoti.


Po kelių dešimtmečių, kai mes jau alsavome laisvoje Lietuvoje, kai turėjome teisę pasirinkti – švęsti Kovo 8-ąją ar Motinos, Tėvo dieną, apstulbino mano buvusios garbaus amžiaus sulaukusios mokytojos Zitos Kriaučiūnienės laiškas. Ji rašė, jog su kolegomis rengia internetinį puslapį „Mažos mokyklos dideli žmonės“. „Tai skola į gyvenimą išėjusiems mūsų abiturientams, kurie mokykloje mūsų viešpatavimo metais patyrė nemažai apgaulės, melo ir net pažeminimo. Gailiuosi savęs, kad pati gimiau, mokiausi ir mokiau kitus tokiais bjauriais laikais“, – rašė mano miela mokytoja.


Lietuvai tapus nepriklausomai, jos iniciatyva buvo surinkta medžiaga ir išleista Želvos vidurinės mokyklos, kurią baigiau, istorija, skirta jos 100-mečiui bei muziejaus 50-mečiui.


Ir toje knygoje aptikau kolegės, baigusios tą pačią mokyklą, Danutės Šepetytės mintį: „Taip, buvo ateizmas, komjaunimas, Lenino skaitymai, bet mokykloje, kaip, beje, ir kitur, ideologija ėjo sau, gyvenimas – sau.“ Objektyviausias anoje santvarkoje dirbusių žmonių pateisinimas.


Nelengva buvo mokytojai su padėjėjais surinkti medžiagą kitai knygelei apie mano krašto medinę architektūrą. Su nuostaba varčiau ką tik išleistą leidinėlį apie mažąją savo gimtinės architektūrą – koplytstulpius, kryžius, senuosius stogastulpius. Gūdžiais tarybiniais metais jų „nepastebėjome“, apie juos, statytus su didele meile ir viltimi, niekas nepasakojo. Tik dabar atsiverčiame savo gimtojo krašto istorijos puslapį.


Rytoj – Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Mano karta prisimena tą 1990 metų dieną, išgyventus jausmus, kai Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas skelbė išsivadavimą iš sovietinės imperijos. Tiems, kurie tą dieną gimė, – jau 22-eji, kaip ir mūsų atkurtai valstybei.


Dabar mąstome, kaip šis istorinis įvykis paveikė mūsų gyvenimą. Pykstame ir emigruojame nusivylę, jog dar negyvename kaip pirmaujančiose Europos Sąjungos šalyse, kad nesulaukėme ekonominių stebuklų. Visuomenėje tvyro nusivylimas visomis valdžiomis. Valdantieji murkdosi skandaluose, skęsta korupcijos liūne, kaltina vieni kitus, nesiliauja intrigos. Negalime susitaikyti, kad jie atstovauja savo arba juos išrinkusių partijų interesams, veikia savo naudai. Nežinia, kiek tai truks…


Bet pasidžiaukime, kad mes laisvi savo dvasia, nors ir ne visi esame turtingi.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių