Žurnalisto pastabos
Dėkingumo keliai ir klystkeliai
Nuogas ant lovos su ratukais palatoje gulintis perdžiūvęs seniukas, o jo raukšlių išmargintame suspaustame kumštyje kyšo susuktos šimto litų kupiūros galas – toks iki ašarų sujaudinęs fragmentas labiausiai įsiminė iš vieno pažįstamo pasakojimo apie kelis ilgus ligoninėse praleistus mėnesius. Tai tik vienas iš draugo papasakotų per tuos mėnesius ligoninėse matytų epizodų, kai pacientai įvairiais būdais atsidėkodavo medikams. Ne išimtis buvo ir mano draugas. Neabejoju, jog dėkingo paciento vaidmenyje bent kartą teko pabūti ir kiekvienam mūsų, o jei ne patiems, tai bent jau teko girdėti giminaičių ar pažįstamų pasakojimus apie neoficialų atsilyginimą medikams.
„Transperancy International“ Lietuvos skyriaus duomenimis, kas trečias Lietuvos gyventojas šiemet davė kyšį, dažniausiai – medikams ar policininkams. Tai didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Vidutinė kyšio suma – 50-100 litų.
Tyrimams rodant, kad korupcija sveikatos priežiūros srityje yra visuotinis reiškinys, dauguma lietuvių vis dar ginčijasi, kaip vadinti mokestį medikui į kišenę – kyšiu ar dovana. Tokius svarstymus paskatina ir praėjusią savaitę Seimo panaikinta Civilinio kodekso nuostata, kuria gydymo ar globos institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams buvo uždrausta priimti dovanas iš pacientų ar jų giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršijo vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio (125 litų) sumos. Panaikinus šią nuostatą, dovanų teikimo medikams tvarkos nereglamentuoja jokie teisės aktai. Tad nuo šiol medikai galės nesibaimindami priimti dėkingų pacientų teikiamas dovanas.
Ir vis dėlto kur slypi ta riba tarp kyšio ir dovanos? „Kyšis yra, kai mokama už nepriklausančią ar suteiktą be eilės paslaugą – planinę operaciją ar sanatoriją apšokant kitų pacientų eilę, nepagrįstą invalidumą ar atleidimą nuo darbo, deficitinius nemokamus vaistus ar protezus, kurių visiems neužtenka… Toks kyšininkavimas yra vagystė iš kitų pacientų ir visų mokesčių mokėtojų. O kai atsilyginama už normalia tvarka atliktą operaciją ar gerą diagnozavimą ir gydymą, tai čia yra užmokestis už darbą ir už tai, kad gydytojas pasiliko Lietuvoje“, – tokią poziciją radau vienoje internetinėje erdvėje vykusioje diskusijoje. Ir, beje, visai su šia nuomone sutinku. Aš taip pat manau, kad, jei gydytojams neoficialiai atsilyginama už atliktą operaciją, sėkmingą gydymą, dėmesį, rūpestį, tai galima vadinti atlygiu už gerą darbą ar tiesiog padėka. Net manyčiau, kad papildomas mokėjimas yra nebylus visuomenės pripažinimas, kad gydytojo darbo vertė yra žymiai didesnė, palyginti su valstybės mokamu atlygiu. Sprendžiant korupcijos sveikatos apsaugoje problemą pirmiausia valstybė turi parodyti pagarbą gydytojo profesijai ir tinkamai atsilyginti už darbą. Daugelyje Vakarų Europos šalių gydytojo atlyginimas 3-4 kartus viršija vidutinį šalies atlyginimą. Lietuvoje, deja, apie tokį atlyginimą medikai gali tik svajoti. Todėl pirmiausia būtina didinti gerų specialistų atlyginimus, suteikti galimybę medikams oficialiai uždirbti tiek, kiek vertas jų darbas. Tada natūraliai sumažės ir neoficialių mokėjimų. Tokį svarstymą pagrindžia interneto diskusijose, kuriose pacientai aiškinasi, kokio dydžio kyšį medikams nešti, rasti pasisakymai. „Tikrai profesorius kyšių neima, net nebandykite duoti. Aš po šiai dienai neturiu kur dėt akių iš gėdos, kai su juo tenka konsultuotis. Ačiū profesoriui už viską“, „Profesorius į jokias kalbas nesileido, nors mes tikrai norėjome atsidėkoti“, – dažniausiai kalbant apie kyšių neimančius medikus buvo minimas profesoriaus laipsnis ar aukštos pareigos. Nėra abejonių, jog šie medikai gauna gerokai didesnį nei vidutinį gydytojo atlyginimą, tad gaudami darbo vertę atitinkantį atlygį, jie nebesuinteresuoti imti dovanas.
Ir vis dėlto kyšių egzistavimas byloja ne tik apie neadekvačius medikų atlyginimus, bet ir apie valstybės nesugebėjimą užtikrinti kokybiškas ir efektyvias medicinos paslaugas. Sveikatos apsaugos reforma tik deklaruojama, bet jau daugybę metų nejuda iš vietos. Nei gydytojams, nei pacientams nėra gerai. Tiek gydytojai, tiek pacientai įvardija tas pačias problemas, tuos pačius skausmingiausius klausimus. Faktą, kad Lietuvos sveikatos sistemos padėtis tikrai nepavydėtina, atskleidžia ir įvairūs sveikatos sistemų reitingai. Lietuva kelerius metus iš eilės yra tarp paskutiniųjų iš tiriamų šalių. Pagal 2009 m. paskelbtą Europos sveikatos priežiūros indeksą Lietuva 33 šalių sąraše užima tik 29 vietą.
O štai praėjusiais metais ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto absolventės Neringos Jasaitytės parašytame magistro darbe (jis laikomas pirmu rimtu lietuvių moksliniu darbu apie tai, ar tinkamai ir efektyviai panaudojami Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, skirti sveikatos apsaugai) pateikiamas labai įdomus skaičius: 60 procentų. Atlikusi išsamų tyrimą autorė atskleidė, jog Lietuvos sveikatos sistemos efektyvumas, palyginti su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos, yra tik 60 procentų. Ar ne šis skaičius turėtų priversti valstybę pagaliau radikaliai reformuoti visą sveikatos apsaugos sistemą?
Milda JUDELYTĖ