100 dienų kultūros fronte: atviras kultūros ministro Š. Biručio interviu
Šimtadienis Vyriausybėje – simbolinis laikotarpis, per kurį visuomenė atidžiai stebi naujos valdžios darbus, vertina jos pažadus ir mato pirmuosius pokyčius. Jie ypač reikalingi kultūros srityje, kurioje lyderystės ėmėsi ir antrą kartą į kultūros ministro pareigas buvo paskirtas Šarūnas Birutis.
Nors grįžimas į gerai pažįstamą sritį iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip lengva pradžia, interviu ministras atskleidė, su kokia kultūros lauko realybes susidūrė, ką pavyko nuveikti ir kokias veiklos kryptis sau brėžia šioje kadencijoje.
Šiandien – lygiai šimtas dienų, kai vėl einate kultūros ministro pareigas. Kaip apibūdintumėte šį laikotarpį?
Apibūdinčiau kaip itin intensyvų ir dinamišką. Grįžti į tą pačią poziciją po pertraukos reiškia, kad daug dalykų jau yra žinomi, pažįstami, tačiau yra ir naujų aplinkybių, pasikeitimų, kuriuos taip pat reikia perprasti, o tuo pačiu ir greitai reaguoti į įvairias situacijas.
Gal galėtumėte palyginti šią kadenciją ir ankstesne esamą – lengviau pirmą kartą tapti ministru ar pakartotinai bristi į tą pačią upę?
Pirmą kartą tapus kultūros ministru, viskas buvo pakankamai nauja, todėl tikrai teko daug mokytis, gilintis, pažinti. Dabar, turint patirties, lengviau priimti sprendimus, tačiau atsakomybė yra didesnė, nes visuomenė turi kitokius lūkesčius. Tad sunku pasakyti, kuri kadencija lengvesnė – kiekviena turi savo iššūkių.
Kaip atrodo Kultūros ministerija visos Vyriausybės kontekste? Galbūt čia irgi įvyko pokyčių?
Atrodyti gali visaip, bet pažvelkime į faktus ir skaičius.
Kultūros ministerijoje dirba vos 100 darbuotojų, nors ji kuruoja labai plačias sritis ir turi net 56 pavaldžias įstaigas. Kitose ministerijose situacija drastiškai skiriasi, nes praktiškai visur yra 2–2,5 karto daugiau darbuotojų ir 2–3 kartus mažiau pavaldžių įstaigų, jau nekalbant apie finansavimą, kuris yra vienas mažiausių.
Palyginimui, Kultūros ministerijos finansai yra 10–11 kartų mažesni už Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, kuri pagal savo pobūdį yra artimiausia.
Nepasikeitė ir požiūris į kultūros ir meno darbuotojų atlyginimus – jie vis dar maži, dažnai net nesiekia vidutinio darbo užmokesčio ir iki šiol buvo keliami lėčiausiu tempu, lyginant su kitų sričių atstovais. Pavyzdžiui, šiais metais vos 7,6 proc., nors kitų sektorių darbuotojams – 8,2–10 proc.
Galbūt toks požiūris susiformavo dėl to, kad kultūra negeneruoja pajamų?
Sutikčiau, kad toks požiūris vyrauja, bet jis nėra pagrįstas, nes kultūra kuria aiškią pridėtinę vertę. Ir šiuo atveju aš kalbu ne apie poveikį tapatybei, pilietiškumo stiprinimą ir panašius dalykus, o apie konkrečius skaičius.
Praėjusių metų pabaigoje Oficialiosios statistikos portalas paskelbė išankstinius duomenis: kultūros sektoriuje sukurta bendroji pridėtinė vertė 2023 m. sudarė beveik 1,4 mlrd. eurų, arba 2,06 proc. šalies bendrosios pridėtinės vertės.
Skaičiai rodo, kad kultūra nėra išlaikytinė, atvirkščiai, gaudama patį mažiausią finansavimą, ji generuoja didelę pridėtinę vertę, kuri atsiskleidžia tiek per pilietinį, tiek per socialinį, tiek per ekonominį kapitalą ir labai apčiuopiamą naudą valstybei.
Ar per pirmąsias šimtą dienų pavyko nors kiek pakeisti požiūrį į kultūrą ir įgyvendinti konkrečius darbus?
Pakeisti požiūriui reikia daugiau laiko, tačiau per šiuos kelis mėnesius veiklos išties buvo daug, nes kultūros ministro pareigos apima ne tik strategijų rengimą ar dokumentų pasirašymą, bet ir dialogą su kultūros sektoriumi, aktyvų dalyvavimą kultūriniame gyvenime, kuris dažniausiai vyksta jau po darbo valandų.
Visgi norėčiau išskirti kelis, mano manymu, svarbiausius darbus, kuriuos pavyko įgyvendinti.
Vienas tokių – paruoštas pasirengimo tinkamai reaguoti ir apsaugoti kilnojamąsias kultūros vertybes bei nekilnojamą kultūros paveldą aprašas, skirtas ginkluoto konflikto ir kitų ekstremalių situacijų atvejams. Žinoma, šioje srityje reikia padaryti dar daugiau, bet esamoje situacijoje bent jau aiškūs paveldo apsaugojimo algoritmai, o kultūros žmonės yra pasirengę tinkamai reaguoti į krizes.
Aktyviai dirbome ir prie kultūros turinio skaitmeninimo bei prieinamumo didinimo. Padarėme tam tikrą įžangą į šį procesą – parengėme kultūros turinio skaitmeninimo ir jo panaudojimo veiksmų planą 2025–2027 metams. Taip nustatytos ilgalaikės kultūros išteklių skaitmeninimo ir panaudojimo kryptys, kurių esmė – pasiekti, kad kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos ar galimybių, patogiai per vieningą sistemą pasiektų mūsų kultūros turtus.
Paminėčiau ir pirmą kartą kompleksiškai pradėtą įgyvendinti Kultūros ir kūrybinių industrijų akceleravimo programą su finansavimo mechanizmais. Stebėsime, kaip ji veikia, nes tikslas – skatinti kūrybiškus žmones įgyvendinti savo idėjas, kurti darbo vietas ir stiprinti šalies ekonomiką.
Galiausiai, atstatėme istorinį teisingumą ir Nacionalinei koncertų salei grąžinome svarbų istorinį pavadinimo dėmenį – Tautos namai. Tai irgi labai svarbu.
Per šias dienas sprendėte ir jau kelerius metus besitęsiančią komplikuotą Keistuolių teatro situaciją, tačiau prie svarbiausių darbų to neįvardijote. Kodėl?
Todėl, kad sprendimai vis dar pakeliui ir didžiąja dalimi priklauso nuo Finansų ministerijos. Nuo sausio pabaigos, kai sužinojau apie situaciją, intensyviai dirbame ir ieškome išeities visais lygmenimis.
Esu minėjęs, kad situacija paveldėta ir sudėtinga dėl to, kad yra uždelsta – laiku neišspręstos vienos problemos sąlygojo kitų problemų atsiradimą. Tad čia tikrai nebus įmanoma išeiti be didesnių ar mažesnių nuostolių.
Mes iš savo pusės darome viską, kad jie būtų kuo mažesni tiek valstybei, tiek keistuoliams, tiek žmonėms, kurie juos myli ir be jų neįsivaizduoja kultūros.
Turėjote iššūkių ir dėl Medijų rėmimo fondo (MRF) tarybos sprendimo, kuris sukėlė Kultūros periodinių leidinių asociacijos (KPLA) nepasitenkinimą dėl nepaskirstyto pinigų likučio kultūros žiniasklaidos veiklos programoje.
MRF veikia savitvarkos principu, užtikrindamas depolitizuotą finansavimo paskirstymą, kuriame svarbūs du aspektai – bendras žiniasklaidos lauko susitarimas ir kompetentingų ekspertų išvados. Tokiu principu finansavimas žiniasklaidai skirtas ir pernai, ir šiais metais – mechanizmas nuo pat fondo įsteigimo nesikeitė, tad bet koks siekis sieti tai su valdžių pasikeitimu yra absoliučiai nelogiškas.
Vis dėlto gavęs KPLA kreipimąsi, reagavau į situaciją – prašiau MRF tarybos peržiūrėti sprendimą, vėliau aptarėme susidariusią situaciją su abiem pusėmis. Man buvo svarbu išklausyti skirtingas nuomones, išgirsti argumentus ir suprasti, kas konkrečiai šioje situacijoje neveikia, kokius teisės aktus ar dokumentus reikia taisyti, kad viskas vyktų sklandžiai.
Išsiaiškinome, kad kultūros žiniasklaidos veiklai, t. y. darbo užmokesčiui ir leidybai, šiuo metu numatytas 100 proc. finansavimas pagal tokią formulę, kurią pasiūlė patys kultūros žiniasklaidos atstovai. Tačiau pilnai paskirsčius lėšas kultūros žiniasklaidos veiklai, dalis pinigų liko ir čia kilo ginčas ne dėl kultūros žiniasklaidos išlikimo, o dėl to, kas turėtų pretenduoti į šį likutį.
MRF taryba priėmė sprendimą šias lėšas skirti toms žiniasklaidos grupėms, kurios išties susiduria su realiomis išgyvenimo rizikomis – regioninės ir tautinių mažumų žiniasklaidos programoms, kur veikla finansuojama tik iš dalies.
Suprantu kultūros žiniasklaidos nerimą dėl tokio MRF tarybos sprendimo tik kaip nerimą, kad dėl likusio finansavimo likučio ateityje nebūtų sumažinta kultūros žiniasklaidai skiriama programinė finansavimo dalis. Dėl šios priežasties pasiūlėme teikti pastabas ir tikslinti fondo finansuojamų projektų teikimo taisykles.
Bet štai žurnalo „Kultūros barai“ redaktorė atkreipė dėmesį į, jos teigimu, reikšmingą finansavimo skirtumą tarp praėjusių ir šių metų. Ji nurodė, kad pernai žurnalo dviejų dalių projektui Medijų rėmimo fonde buvo skirta 173 tūkst. eurų, o šiais metais analogiškam projektui – 63 tūkst. eurų.
Norėčiau patikslinti šiuos duomenis. 2024 m. žurnalo „Kultūros barai“ veiklos finansavimas siekė 5192 eurus, nes redakcija MRF nepateikė duomenų, būtinų finansavimui apskaičiuoti pagal kultūros žiniasklaidos pasiūlytą formulę. Tačiau žurnalas teikė paraišką ir projektinei daliai bei gavo 173 tūkst. eurų.
Šiais metais, remiantis pateiktais duomenimis, žurnalo veiklos finansavimas siekia 60461 eurą, o projektinei daliai skirta 63 tūkst. eurų. Tad bendra finansavimo suma yra beveik 123,5 tūkst. eurų. Manau, kad ši suma vis dėlto yra pakankama tęsti žurnalo veiklą.
Vienas iš svarbiausių šimtadienio darbų – Vyriausybės programos konvertavimas į priemonių planą. Kokios bus pagrindinės kryptys kultūros srityje?
Trumpai apžvelgiant priemonių planą, pasakysiu, kad Kultūros ministerija 7 prioritetuose yra daugiau kaip 40 lyderė, o dar keliolikoje prioritetų remia apie 30 kitų ministerijų priemonių.
Žinoma, visos priemonės svarbios, tačiau išskyrėme ir ypatingai svarbių darbų hekstagramą, t. y. šešias kryptis su atitinkamų priemonių koncentracija. Tai – kova su dezinformacija ir pilietiškumo ugdymas, materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo Lietuvoje ir užsienyje apsaugos stiprinimas, orus kultūros sektoriaus darbuotojų atlygis, regioninės kultūros stiprinimas ir profesionaliojo meno sklaida periferijoje, mecenatystės ir filantropijos skatinimas bei edukacija ir socializacija per kultūrą.
Visuomenės informaciniam atsparumui, kovai su dezinformacija ir manipuliacijomis pastaruoju metu skiriate daug dėmesio, bet dar prie komandos neprisijungė šią sritį kuruojantis viceministras. Kodėl taip lėtai vyksta komandos formavimas?
Taip, ši kryptis yra vienas iš svarbiausių šios kadencijos prioritetų: aiškiai suvokiame, kad ji tampa esmine Kultūros ministerijos politikos formavimo dalimi. Manau, kad ji turėtų atsispindėti ir ministerijos pavadinime, kurį greičiausiai atnaujinsime integruojant informavimo politikos dimensiją ir išryškinant institucijos vaidmenį šiame kontekste.
Apie tai galvojame žvelgdami į Ukrainos kultūros ir strateginės komunikacijos ministerijos pavyzdį, kur kultūros ir informacinio atsparumo kryptys yra glaudžiai susijusios ir būtent per jas skatinama piliečių rezistencija. Ukrainiečiai informacinio atsparumo srities svarbą atrado jau prasidėjus karui, mums reikia šioje srityje stiprėti ir tiesiog nepavėluoti.
O komandos formavimas užtruko, nes siekiau į ją pritraukti profesionalus, kurie gerai išmano savo sritis. Kalbant apie viceministro poziciją, reikia pasakyti, kad ekspertų, kurie dirba visuomenės informacinio atsparumo srityje, Lietuvoje nėra daug ir jie dažnu atveju jau dirba valstybės labui. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti savo srities profesionalą, kuris netrukus pilnai įsijungs į komandą ir pilnai kuruos šią sritį.
Jūsų pirmtakas, buvęs kultūros ministras, yra itin kritiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu. Įvertinęs jūsų kadencijos planus jis labiausiai kritikavo numatytą Klaipėdos Šv. Jonų bažnyčios atstatymą, kuris esą stabdys kitus jau prasidėjusius projektus.
Kritika dėl Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymo šiuo atveju yra visiškai nekonstruktyvi ir be jokio pagrindo.
Šis projektas turi didelę reikšmę Klaipėdos miestui, kuris, skirtingai nuo kitų didžiųjų Lietuvos miestų, senamiestyje neturi istorinės bažnyčios. Tai kelis dešimtmečius trunkantis, istoriškai pagrįstas ne tik religinės, bet visos Klaipėdos bendruomenės siekis.
Išskyrėme jį atskirai, nes jis iš kitų projektų išsiskiria savo specifika: atkūrimo procesu ir galimybėmis, kurios sustiprina šio projekto reikšmę per glaudų bendradarbiavimą su Vokietijos partneriais.
Kyla klausimas, kodėl buvęs ministras reiškia tokį didelį nerimą dėl šio projekto įrašymo į Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo priemonių planą ir kodėl jis taip nori supriešinti skirtingus projektus?
Manau, kad visiems užteks dėmesio, o mano nuostatos projektų įgyvendinimo atžvilgiu yra aiškios: jie turėtų būti vykdomi ne formaliai, o siekiant efektyvaus resursų panaudojimo bei realaus objektų integravimo į visuomenės gyvenimą pagal argumentuotą poreikį.
Ko išmokote per šias 100 dienų?
Dar labiau vertinti dialogą ir bendradarbiavimą. Supratau, kad net ir sudėtingiausios problemos gali būti išspręstos, jei esame atviri diskusijoms ir ieškome kompromisų.
Pranešimas žiniasklaidai
