2018-ieji, ačiū, buvote įspūdingi!
Kai stovėjome ant 2018-ųjų slenksčio, ateinantys Naujieji metai mums žadėjo būti ypatingi, išsiskiriantys viena žymiausių datų mūsų valstybei: 100 metų atkurtai Lietuvai. Metų pradžioje dar tik sklandė nedrąsi mintis, kad tokia neeiline proga mus aplankys popiežius Pranciškus. Išsipildė.
Pasak Šventojo Tėvo, atkurtos valstybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė mūsų valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas: „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, bet žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe.“
2018-ieji mums buvo įdomūs istorinės atminties gaivinimu, pakiliu gebėjimu pagerbti savo Nepriklausomybę pirmiausia didžiuojantis atrastu Vasario 16-osios aktu, partizaninio judėjimo didžiavyriais, tokiais kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Iškilios istorinės datos minėjimai sklido per visą Lietuvą ir gražiausia buvo tai, kas nenuleista „iš viršaus“, kas pačių žmonių sugalvota, išjausta, sukurta. Be kažkokių finansuojamų projektų, be kažkokių papildomų lėšų. Argi neapėmė stiprios vienybės jausmas, kai visi kartu Kovo 11-ąją tūkstantinėje gargždiškių minioje nešėme ilgiausią trispalvę Lietuvoje, argi nesujaudino kai kurių Gargždų miesto gatvių kaimynai, šventę valstybės sukaktį kartu: virę šiupinynę, vaišinę vieni kitus, išpuošę atributika ne tik savo namus, bet ir gatvės medžius.
Net šeši šimtai mūsų rajono saviveiklininkų, dalyvavusių Dainų šventėje Vilniuje, patyrė bendrystės jausmą su pasaulio lietuviais, įprasmino ir suvokė tautinio paveldo galią šiuolaikinio žmogaus esybei. Atšalusios košės ir sužiedėjusios bandelės, kuriomis nesąžiningi maisto tiekėjai maitino Dainų šventės dalyvius, neįveikė nei dainininkų, nei muzikantų, nei dainorėlių pakilios nuotaikos. Tai savo akimis regėjau po šokių dienos, kai saviveiklininkams pasipylus iš stadiono pro Aušros vartus plūdo minios dainuojančių žmonių. Kai didžiulis būrys gražaus jaunimo, susėdę ant Rotušės laiptų ringavo „Tai gražiai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė…“, kai lietuvių išeivijos šokėjų būrys tiesiog iki dangaus į viršų kėlė savo vadovą – skanduodami griausmingą ačiū, tokiomis minutėmis labai tvirtai žinai, kad yra ta Lietuva, nors kažkieno pravardžiuojama išsivaikščiojančia. Ji gyvuoja ir turi ateitį. Nes gi paprastų žmonių tvirtybė ir atsidavimas savo šaliai yra mūsų valstybės pamatas.
Astrologai buvo pranešę, kad Saulės pilnų užtemimų 2018-aisiais nebus, o dalinių – trys. Pirmasis iš jų įvyko vasario 15 d. Simboliška, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus išvakarėse. Čia tinka prisiminti vieno anglų astronomo pasakymą: „Kai užtemsta Saulė, prašviesėja protas“. 2019-ųjų išvakarėse norisi palinkėti tiek vietos, tiek aukščiausio rango politikams, kurių rankose yra Lietuvos vairas, iš Nepriklausomybės signatarų pavyzdžio semtis išminties ir drąsos savo sprendimams, meilės ir pagarbos savo valstybės žmonėms. Tik kai bus bendras susiklausymas ir abipusis pasitikėjimas, mūsų šalyje vykstančios reformos ves į tiesų klestėjimo kelią.
