25-metį švenčiančios „Gerduvos“ savininkai: „Mūsų didžiausias turtas – puikūs darbuotojai“
„Gerduvos“ kolektyvas ketvirtadienį draugiškai šventė jau ketvirčio amžiaus įmonės jubiliejų, centre (ant sofos) – bendrovės vadovai L. ir R. Mazalai, kurie juokauja, kad juos gargždiškiai pažįsta labiau kaip kavinės „Ievos skanėstai“ savininkus, o ne visoje Lietuvoje ir tarptautiniuose prekybos vandenyse gerai žinomos įmonės vadovus.
Daugelis žino, kad kavinė-picerija „Ievos skanėstai“ – tai Loretos ir Romualdo Mazalų šeimos verslas. Tačiau, kad ši kavinė – tik spalvinga dalelė iš didžiulės sėkmingo verslo mozaikos, pavadintos „Gerduva“, ne vienam turbūt naujiena. Tai viena iš pirmaujančių rajono įmonių, užsiimanti didmenine, mažmenine ir elektronine prekių buičiai prekyba, rinkoje veikianti jau 25 metus. UAB „Gerduva“ mažmenos tinklas jungia net 14 parduotuvių visoje Lietuvoje, valdomų iš Gargždų.
Verslo pamokos – turguje
Kaip nuo nulio pavyko sukurti tokią verslo imperiją dviem jauniems žmonėms, pagal išsilavinimą moksliniams agronomams, kurie tuo metu buvo tapę net bedarbiais? Išgirsta Mazalų šeimos istorija verta galbūt net kino scenarijaus, kuris vaizdingai atspindėtų statistinių Lietuvos verslininkų vargus ir džiaugsmus kabinantis į gyvenimą šaliai atgavus Nepriklausomybę. Šiame filme būtų daug lemtingų sutapimų, netikėtos pagalbos iš šalies, kai jos labiausiai reikia, lyg angelui sargui sparnu pamojus… Ir egzotikos netrūksta – pasirodo, „Gerduvos“ ištakos siekia net… Karakumų dykumą.
Loreta ir Romualdai, tai kaip viskas prasidėjo? Kaip sugalvojote prekiauti indais, o ne kokiais nors metalais, maisto produktais ar baldais? Juk anais laikais visko trūko, parduotuvės buvo tuščios.
Loreta: Reikėjo ko nors imtis, nes buvome likę be darbo, o šeimoje augo jau 2 vaikai. Žlugo kolūkis, kuriame pirmininko pavaduotoju dirbo Romas. Aš jau buvau išėjusi iš Skuodo mokyklos, kurioje dirbau biologijos mokytoja, turėjau auklėjamąją klasę, su kuria, o stebukle, bendrauju iki šiol, važiuoju į susitikimus.
Romas: Skuode atsidūriau pagal paskyrimą, atvykome su Loreta, atidirbau trejus metus, po to išvažiavome į Lapius, ten laukė naujas darbas, gavome alytnamį. Tačiau kaimui mes buvome svetimi, o dar keitėsi laikai, tad nieko gero ir neišėjo. Tad pradėjome auginti gėles, pomidorus, garaže atidarėme žvakių fabrikėlį… Važiuodavome į turgus Klaipėdoje, Rietave.
Loreta: Geriausias verslo pamokas ir gavome turguje: kas yra prekyba, kaip jaučiasi pardavėjai, nes pirkėjai ne visada teisūs.
Romas: Aš tas pamokas dar vaikystėje gavau, nes su mama iš Laukuvos su krepšiais braškių dardėdavome porą valandų autobusu parduoti jų į Klaipėdą. Kirbėjo verslininko gyslelė nuo pat vaikystės.
Loreta: Kartą mūsų draugų pora, kuri taip pat sėkmingai iki šiol plėtoja verslą, pasiūlė mums padėti parduoti turguose jų parvežamus iš Rusijos indus. Prekyba sekėsi, vėliau atsirado mėlynas indų kioskelis Gargždų turguje. Mėlyna spalva tapo ir „Gerduvos“ logotipo spalva.
Indus vežė vilkikais
Romas: Sugalvojome, kad reikia parsivežti čekiškų indų. O ta mintis atėjo iš senų laikų, kai mudu su Loreta, užsimetę kuprines su draugų būriu išvykome į Karakumų dykumą. Tada dar buvome nevedę. Grįždami Maskvoje lyg simboliškai nusipirkome dvi gražias „Bohemia“ taures. Vėliau ir patys susituokėme, ir indų verslą įsukome. Vizitas į Čekiją buvo sėkmingas – tapome oficialiais „Bohemia“ produkcijos platintojais Lietuvoje. Čekiški indai tada buvo ant bangos, nes žmonės, žlugus sovietinei sistemai, nieko neturėjo, troško gražių indų. Turėjome prekybos bazėje sandėliuką, jame dirbusi pardavėja pirkėjus rašydavo į eilę. Veždavome net po dvi „furas“ per mėnesį, čekai mūsų klausdavo, ar jūs tas taures valgote? Dabar jau 10 kartų mažiau parduodame negu anuomet, nes pirkėjams yra nepalyginamai daugiau ką pasirinkti pagal savo skonį ir kišenę.
Loreta: Verslas sukosi visu greičiu, pamenu, kaip drebėdama skrisdavau iš Kauno į Prahą palaikiu lėktuvėliu su dideliu paketu dolerių, juos reikėdavo ten išsikeisti į kronas, atsiskaityti su tiekėjais. Tada juk nebuvo interneto. Laikai buvo neramūs. Mums, kaip ir daugeliui Lietuvos verslininkų, teko susidurti su reketininkais. Tiesa, ne Gargžduose, o Vilniuje, Klaipėdoje, kurioje buvome atidarę savo parduotuvę. Atėję labai nemalonūs tipai pasakė: „Išsipirkite stogą“. Nežinau, iš kur man, 30-metei, atsirado tiek drąsos, kad rėžiau: „Aš Klaipėdoje turiu savo „stogą“, nors nieko neturėjau. Net nesinori prisiminti to tamsaus periodo. Vaikams kartais papasakoju, tai jie kraipo galvas netikėdami, ar taip galėjo būti, kad kažkas grasina beisbolo lazdomis viską išdaužyti, jei nesumokėsi.
Romas: Sumanėme dabartiniame kavinės pastate atidaryti pirmąją maisto produktų savitarnos parduotuvę Gargžduose, o antrajame aukšte įsirengti biuro patalpas. Tačiau, kol pas mus vyko remonto darbai, atidarė „Iki“ parduotuvę, mums teko galvoti kažkuo kitu užsiimti. Mūsų trys vaikai ėjo iš proto dėl picų, vis važiuodavome savaitgaliais jų valgyti į vienintelę Klaipėdoje piceriją prie autobusų stoties. Supratome, kad ir Gargždams reikia picų.
Naujas iššūkis – picerija
Loreta: Valio! Darom! Tačiau paaiškėjo, kad nė vienas nemokame jų kepti. Interneto dar nebuvo, nepasižiūrėsi receptūrų. Yra tekę ir šampanu klientus vaišinti, kad nepyktų dėl nepavykusių picų. Vargom, kol kartą į duris pasibeldusi moteris pasiprašė darbo. Sakau, mes darbuotojų jau turime pakankamai, bet ką jūs mokate? Ji sako, aš iš tos vienintelės picerijos Klaipėdoje. Angelas sargas ją mums atsiuntė. Ir iki šiol jau 17 metų ji kepa pas mus picas. Tokie darbuotojai yra tikra dovana. Geras žmogus, puiki kolegė. Ir gyvenime taip ne kartą buvo – atrodo, jau skęsti, ir staiga šast pagalba iš šono, ir vėl išplauki. Versle daug darbo, bet ir nervų tenka paaukoti nemažai.
Romas: Bet kiekviename darbe reikia tų nervų, ne tik versle. Visokių ir tų verslininkų yra. Mes statistiniai verslininkai, pragyvenantys iš savo darbo, sąžiningai mokantys visus mokesčius. Esame pirmajame rajono verslo įmonių dešimtuke pagal sumokamus mokesčius, jei situacija nėra pasikeitusi, nes mūsų rajonas labai verslus, daug įmonių, kuriasi naujos.
Loreta: Kai ėmė blankti čekiškų indų žavesys, startavome su stambia vokiečių kompanija „Leifheit“, prekiaujančia tuo metu pas mus dar nematytomis grindų, langų valymo priemonėmis. Tai vėl buvo tarsi Dievo dovana. Plėtėmės, dirbome kaip didmenininkai, vieną po kitos pradėjome atidaryti parduotuves.
Išsisuko nuo krizės
Romas: Apie 2007 m. atslinko krizė. Iki tol mes prekiavome kiniška produkcija, indais, figūrėlėmis, žaisliukais, kurie vienu metu buvo labai populiarūs, o atėjus krizei jų nebepirko. Vokiškos buitinės priemonės pasirodė pačiu laiku, jos turėjo didelį pasisekimą. Mums tai padėjo nepajusti skaudžių krizės padarinių, išsaugoti darbuotojus. Šiuo metu „Gerduvos“ padaliniuose visoje Lietuvoje dirba per 130 darbuotojų. Be prekybos taškų, dar turime maitinimo įmones „Ievos skanėstai“ ir blyninę Gargžduose, arbatinę Klaipėdoje bei vaikų atidarytus „Vaflių namus“ Vilniuje. Daugiau plėstis su maitinimu nenorime, nes atsiradus tinklui, manau, nukentėtų kokybė.
Loreta: Man džiugu, kad mūsų „Ievos skanėstai“ tiek metų nestokoja lankytojų. Geri mūsų virėjai, personalas, visi geranoriški, šypsosi, pas mus nėra įtampos, streso, žmonės gali netrukdomi atverti savo kūrybines galias. Aišku, kaip ir visur, pasitaiko visko. Mes esame čia pat, gyvename šalia, tad nuolat stebime visą procesą, pasakome, jei kas negerai. Stengiamės dėl žmonių – tebūnie šiek tiek brangiau, bet garantuota kokybė. Štai atsivežėme iš Italijos gerų aliejų, prieskonių, išdėliojome ant stalų. Stengiamės vis ką nauja sugalvoti, nes taip buvo nuo pradžių. Pirmieji uždraudėme rūkyti Gargžduose savo kavinėje, pirmieji ėmėme rengti popietes vaikams, tėvai galėjo palikti vaikus su dėde Bazu.
Prekės – tik aukštos kokybės
Romas: Kalbant apie prekybą, šiuo metu koncentruojamės į geras kokybiškas prekes. Žmonės nebenori pigaus šlamšto. Štai vieninteliai prekiaujame pačiais geriausiais pasaulyje amerikietiškais termosais „Stanley“, mūsų tiekėjai nustebę, kad jų tiek daug parduodama mažytėje Lietuvoje. Juos į kelionę pasiėmė žymieji keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus.
Loreta: TV žvaigždė Beata Nicolson kepa pyragus ant mūsų parduodamų vokiškų „Kaiser“ skardų. Kartu su ja išleidome knygelę. Prieš 1,5 metų pasirašėme sutartį su kita galinga vokiečių kompanija „WMF“, parduodame aukštos kokybės virtuvės rakandus iš metalo: puodus, peilius, samčius ir kt. Prekiaujame iš viso penkiolikos gamintojų, plačiai žinomų Europoje ir pasaulyje, prekėmis. Šiuo metu mūsų partneriai estai atsidarė 3 parduotuves pagal „Gerduvos“ pavyzdį, latviai irgi ruošiasi.
Romas: Jau pasiekėme tokį lygį, kad tarptautinėse parodose Frankfurte, Vokietijoje, kur kasmet važiuojame jau 20 metų, nebe mes ieškome prekių, o mums jas siūlo, prašo būti atstovais Lietuvoje. „Gerduva“ gerai žinoma užsienyje, pateikiama kaip geras pavyzdys visiems, tačiau abejoju, ar gerai žinoma Gargžduose (juokiasi – aut. pastaba). Pas mus darbuotojų kaita nedidelė, už ilgametį darbą ir pasiekimus juos skatiname. Smagu, kad daug darbuotojų yra jaunesnės kartos, mūsų vaikų amžiaus, jie turi naujų idėjų, išmano informacines technologijas. Netrukdome jiems laisvai veikti. Džiaugiamės profesionaliais komercijos, marketingo ir kitų padalinių vadovais, vadybininkais ir visais savo darbuotojais. Į verslą įsijungę ir visi trys mūsų vaikai, žentas ir marti. Džiugu, kad jauniausias sūnus po mokslų Vilniuje žada grįžti į Gargždus.
Loreta: Galbūt jau galėtume mažiau dirbti, bet aš dar negaliu, noriu būti veiksme. Romas yra labiau atsipalaidavęs (juokiasi – aut. pastaba). Dabar abu mokomės anglų kalbos, pravers ir versle, ir kelionėse, kurias labai mėgstame ir dažnai leidžiamės į jas tik dviese, su kuprinikėmis ant pečių. Labai traukia pakeliauti po Aziją. Man patinka mūsų gyvenimas – niekada nebuvo nuobodu!
Romas: Taip jau buvo nuo pradžių: aš ką nors sugalvoju, o Loretai tenka viską realizuoti iki galo. Man ji sako: gal tu jau nieko nebegalvok (juokiasi – aut. pastaba).
Loreta: „Gerduvos“ 25-metį švęsime tradiciškai – sukviesime visus darbuotojus su šeimomis į sąskrydį vasarą. Nenorime jokios pompastikos, tuščių sveikinimų ir kalbų. Atšvęsime savo bendrovės dideliame ir draugiškame šeimos rate. Bus malonu pabūti su savais – kolegomis, bendraminčiais, bendražygiais. Tai yra didžiausias „Gerduvos“ turtas ir verslo sėkmės garantas.
Jolanta BENIUŠYTĖ
Virgilijaus SKUODO nuotr.
