Širdis įtraukčiai turi atverti ne tik įstatymai, bet ir pedagogai
„Jei vaikas su negalia atėjo į mokyklą, darykime viską, kas jam yra geriausia ir dar truputį geriau. Ne, mes nepasiruošę įtraukiajam ugdymui, mes kiekvieną kartą ruošiamės iš naujo, kai ateina naujas vaikas į mūsų mokyklą“, – Klaipėdos rajono etninės kultūros centre forume pedagogams ir tėvams „Mes visi skirtingi, bet labai reikalingi“ kalbėjo renginio organizatorė, Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Svaja Simenauskė.
Forume įvairūs specialistai, specialiųjų poreikių vaikų tėvai dalijosi profesine ir asmenine patirtimi, išgyvenimais, viltimis. Akcentuota, jog pagalbos reikia ne tik specialiųjų poreikių vaikams, bet ir jų tėvams, o mokytojai turi būti tie vedliai, kurie daro realų pokytį įtraukiajam ugdymui priimdami vaikus su negalia į savo klasę.
Keisti išankstines nuostatas
Į forumą „Mes visi skirtingi, bet labai reikalingi“ susirinko daugiau nei 130 švietimo bendruomenės atstovų – pedagogų, tėvų. Diskusijos metu buvo keliami klausimai, ar tėvai yra vieni savo vaiko negalios kelyje, kaip keisti išankstines nuostatas specialiųjų poreikių vaikų atžvilgiu bei koks mokytojo ir mokytojo padėjėjo vaidmuo ugdant specialiųjų poreikių vaikus.
Forumo dalyvius pasveikino, apžvelgė įtraukiojo ugdymo aspektus Klaipėdos rajone Savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė.
Diskusijoje apie įtraukųjį ugdymą dalyvavo autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasados“ įkūrėja, žmonių su negalia teisės stebėsenos komisijos prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos narė Klementina Gruzdienė, vaikų ir paauglių psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius, visuomenės veikėjas, Žmonių teisių stebėjimo instituto konsultantas Dainius Pūras, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil, Vilniaus sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialioji pedagogė metodininkė, pozityvaus elgesio palaikymo intervencijų sistemos lavybininkė Renata Greimaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patarėjas bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais Ignas Gaižiūnas, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, buvęs Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komiteto narys, vicepirmininkas ir žmogaus teisių ekspertas Jonas Ruškus. Diskusiją moderavo Dovilų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Aušra Triušytė-Norkienė.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius J. Ruškus diskusijos pradžioje netgi pavadino Dovilų pagrindinę mokyklą įtraukiojo ugdymo sostine: „Dovilų pagrindinė mokykla – mokykla, kuri turi ką pasakyti Lietuvai ir pasauliui.“
Svarbus visuomenės įsitraukimas
Specialioji pedagogė S. Simenauskė įsitikinusi, jog ugdymo procese svarbus pasitikėjimas – tiek tėvai, tiek specialiųjų poreikių mokiniai, tiek mokykla turi tikėti vieni kitais. „Galbūt specialiųjų poreikių vaikai galėtų pasirinkti kitą mokyklą, bet mes to nenorime – jie ir jų tėvai mus pasirinko, nes pasitiki. Mums belieka jais tikėti, o to niekada nedraudė joks įstatymas“, – akcentavo ilgametę patirtį turinti pedagogė.
Atkreiptas dėmesys, jog įtrauktis neturi baigtis mokykloje. „Įtrauki visuomenė neturi pasibaigti ties Dovilų pagrindine mokykla, ji turi tęstis visą gyvenimą“, – pažymėjo diskusijoje dalyvavęs vaikų ir paauglių psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius D. Pūras.
Kaip pristatė ŠMSM patarėjas bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais I. Gaižiūnas, pastebima, kad šalyje didėja mokytojų padėjėjų skaičius, tačiau realybė yra kitokia – mokytojų padėjėjai nėra problemos sprendimas.
Diskusijos dalyvis J. Ruškus pažymėjo, kad įtrauki visuomenė priklauso nuo pačių žmonių, pedagogų: „Kiekvienas mokytojas, kiekvienas specialistas turi „per save“ suvokti, kad įtrauktis priklauso nuo manęs: ar aš einu keliu, kur užsiimu žmonių skirstymu, rūšiavimu, ar pradedu keistis ir suprasti, kad aš nenoriu tokios suskaldytos visuomenės.“
Vilniaus sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialioji pedagogė metodininkė, pozityvaus elgesio palaikymo intervencijų sistemos lavybininkė R. Greimaitė akcentavo, kad mokytojas turi pritaikyti pamokos turinį įvairiems vaikams, pateikti pamoką įvairiais būdais, kad patenkintų visų mokinių poreikius klasėje. „Neužkraukime įtraukties ant mokytojų padėjėjų ir ant švietimo pagalbos specialistų, įtrauktis yra visos švietimo bendruomenės, įskaitant ir tėvus, rezultatas“, – kalbėjo pedagogė.
Pagalbos reikia ir tėvams
Diskusijoje kalbėta, kad profesionalų kabinetuose, kuriuose tėvai sužino savo atžalos diagnozę, kartais griūva gyvenimai, dūžta viltys ir svajonės. Specialistai dalijosi, kad tėvai, sužinoję savo vaiko diagnozę, reaguoja dvejopai: arba iškart ieško pagalbos, arba net nenori pripažinti, jog augina specialiųjų poreikių vaiką. Taip atsitinka, nes visuomenė neretai tikisi, jog tiek tėvai, tiek vaikas turi būti „sveiki“, specialiųjų poreikių vaikai yra „kitokie“. Štai Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė K. Košel-Patil dalijosi asmenine patirtimi: jai pačiai reikėjo profesionalios pagalbos susitvarkyti su emocijomis ir iš naujo „priimti“ savo vaiką.
K. Košel-Patil prisiminė, jog sužinojusi, kad jos vaikas turi specialiųjų poreikių, pasiekė žemiausią tašką savo gyvenime. „Man reikėjo pagalbos. Dabar galiu apie tai kalbėti ir palaikyti kitus tėvus. Abejonės dėl vaikų ateities yra pagrindinis mūsų kankinimas. Reikia ir tėvus matyti kaip žmones. Tėvams yra sunku atlaikyti spaudimą, kai visi eina prieš tavo vaiką ir tave. Man padėjo bendruomenės atradimas, žmonės, kurie žino, su kuo tu gyveni. Tas palaikymas svarbus, negalima palikti tėvų. Jei nėra resursų tėvams, mes nepadėsime vaikui“, – pažymėjo diskusijos dalyvė.
Autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasados“ įkūrėja K. Gruzdienė teigė, kad tėvų istorijos yra panašios. „Vienatvė, baimė, skausmas yra palydovai, kurie aplanko sužinojus vaiko diagnozę. Yra toks terminas „nelegalus gedulas“, atrodo, negalime gedėti gyvo vaiko, bet mes gedime. Gedime ir turime nesakyti kitiems. Bendruomenė svarbi, tada žiūri, kuo gali padėti ir valstybė“, – dalijosi K. Gruzdienė.
Forumo dalyvė, specialiųjų poreikių turinčio vaiko mama Viktorija pastebėjo, kad ugdymo procese labai trūksta paramos specialiųjų poreikių vaikų tėvams. „Tėvus taip pat reikia šviesti, tokie renginiai aktualūs ir tėvams, sužinojau, kad galiu eiti į ugdymo įstaigą ir „kištis“ į ugdymo procesą. Turi būti bendradarbiavimas tarp tėvų, specialistų, mokyklos“, – kalbėjo dalyvė.
„Kankina ta mintis, kas bus su mano vaiku: ko jis galės pasiekti, kiek jis bus savarankiškas? Daug įvairių minčių kyla, kai kalbame apie vaikus su negalia. Ir, kai mes ateiname į mokyklas, darželius, mes tikimės pagalbos, nes norime savo vaikams šviesesnės ateities, galimybių. Todėl kartais mūsų lūkesčiai aukšti ir ugdymo įstaigoms gali būti sunku juos atliepti“, – asmenine patirtimi dalijosi Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė K. Košel-Patil.
Švietimo pagalba Klaipėdos rajone teikiama visose ugdymo įstaigose. Mokyklose, darželiuose įsteigti daugiau kaip 168 mokytojų padėjėjų, beveik 100 logopedų, specialiųjų ir socialinių pedagogų, psichologų etatų. Ir tai – daugiau nei pernai.
Klaipėdos rajonas įtraukties procesams pradėjo ruoštis dar 2022 metais, kai Taryba patvirtino įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo 2023–2025 metų priemonių planą. Jame numatyta ne viena priemonė, palengvinanti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų adaptaciją.
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Autorės nuotr.
