Menininkės tapyboje magiją kuria ir Mončio švilpiai, ir net dirbtinis intelektas

Jūros mėliu spinduliuojančiuose Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje eksponuojama žinomos žurnalistės, patyrusios fotografės, publicistės ir komunikacijos specialistės, dailininkės Lilijos VALATKIENĖS patyriminė paroda „Užkalbėjimai“.
L. Valatkienė prieš porą metų įspūdingą parodą „Saga apie Lietuvą“ demonstravo Klaipėdos rajono etninės kultūros centre Doviluose. Tuomet ekspozicijos lankytojai liko sužavėti menininkės inovatyvia idėja. „Užkalbėjimų“ atidaryme Lilijai taip pat negailėta puikių įvertinimų. „Užkalbėta talentui“, – apie menininkę atsiliepė parodos svečiai.
L. Valatkienė yra surengusi net 36 personalines parodas.
Intelektualumu išsiskiriantys darbai
L. Valatkienė yra tarpdisciplininio meno kūrėja, dažnai savo kūryboje ir parodose išnaudojanti skirtingų medijų sąveikas bei sinestezijos elementus.
„Lilija ne vienerius metus bando save ir kitose srityse, vaizduojamojo meno pažinime. Tapydama dažniausiai vadovaujasi emocija, gestu, impulsu, kylančiu iš pasąmonės ar inspiruotu gamtos pajautomis, garsų, kitų jutimų bei patirčių, tiek kalbant apie artefaktinę atmintį, tiek ritualus, tiek ir identiteto diktuojamas žinias bei sentimentus“, – Lilijos kūrybą apibūdina dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
Pasak dailėtyrininkės, abstrakčiuose tapybos darbuose galime tik pajusti gamtos alsavimą, nuolat kintančią jos teikiamą emociją, išgyvenimus. „Tam tikras pasikartojančių formų rituališkumas įtraukia mus į kaleidoskopišką kismo, amžino judėjimo, pasikartojimo ratą, tarsi ritualą, tarsi šamaniškų užkalbėjimų poveikio lauką, lyg ir girdint tuos slėpiningus „užkalbėjimus“, – samprotauja V. Brazauskaitė-Lupeikienė.
„Intelektualumu išsiskiriantys menininkės darbai apeliuoja į platų kultūros istorijos kontekstą, juose itin gyvai ir intriguojančiai apmąstoma praeitis dabartyje. Dailininkės vaizdų konstravimo stiliui būdingas išskirtinis muzikalumas, didelis dėmesys ritmiškai kartotei, simet­rijos variantams, dekoratyvumui. Tokiu būdu jų sandaroje galima atpažinti ir abstrakcionizmo, kubizmo, lučizmo stilistikų atgarsių“, – atkreipė dėmesį dailėtyrininkas dr. Vytautas Tumėnas.
Švilpės įkvėpė magijai
Menininkė L. Valatkienė parodos „Užkalbėjimai“ atidaryme pastebėjo, jei tikėtume termino apibrėžimu, tai užkalbėjimai yra maginės formulės, kuriomis užkalbėtojas siekia paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį.
„Aš savo užkalbėjimo formulę kūriau drobėse ir fotografijose, apdorodama regimosios tikrovės medžiagą“, – kūrybos aprėptis paaiškina L. Valatkienė Ji prisipažįsta, kad klausydamasi įvairios muzikos, kurdama paveikslus apčiuopė labai svarbų santykį su kito menininko kūryba.
„Be įvairių muzikos kūrinių, inspiravusių mano tapybą (juos rasite prie paveikslų nuskenavę QR kodą), išgirsite atvirą pokalbį su menininku, garsiuoju žemaičiu iš Paryžiaus Antanu Mončiu. Tiksliau – klausantis jo švilpių, kurių garsai lyg nesuyrančios pirmapradės prasmės forma…“ – samprotauja L. Valatkienė. Pasak menininkės, būtent įstabūs molinuko garsai ją atvedė prie pelkės, nors mitologijoje ji turi neigiamą prasmę, betgi kūryboje – magišką.
„Pelkė aplinkai meta iššūkį būtent garsais. Tai geriausia vieta užkalbėjimams. Žengti gilyn į ją trukdo mūsų baimė ir susiformavę stereotipai“, – įsitikinusi parodos „Užkalbėjimai“ autorė.
Antano Mončio švilpiai – ulbantis tėvynės ilgesys, jų ulbėjimas tiek magiškas, tiek rituališkas. Toks poveikis yra kiekvienam, atsidūrusiam parodiniame vizualikos ir garso prisodrintame aprėpties lauke.
Transą sukeliantys švilpių garsai įkvėpė kūrybai ir jauną kompozitorių Martyną Liudžių. Jis sukūrė muziką, kuri parodoje „Užkalbėjimai“ skambės iki paskutinės jos uždarymo minutės, t. y. iki rugsėjo 28 d.
Kūryboje DI – pradinukas
Kultūrologas Vytautas Jonas Juška parodoje „Užkalbėjimai“ atkreipė dėmesį, kad tarpdisciplininio meno kūrėja L. Valatkienė pateikė dar vieną naują savo eksperimentą, – į kelis kūrinius įveldama dirbtinį intelektą (DI). Ne vienerius metus yra diskutuojama apie dirbtinio intelekto potencialą, galintį padėti sukurti meno kūrinius, tiek vizualinio pobūdžio objektus, tiek muzikinius kūrinius.
„Tai labai aktuali diskusija, oponentų nuomonės skiriasi kardinaliai. Vieni liaupsina galimybes, kiti kategoriškai atskiria autentiškus meno kūrinius ir vaizdus, sukurtus naudojant DI. Mano nuomone, takoskyra yra tikrai labai ryški ir didelė. DI dar tik „mokymosi“ stadijoje, o ir tobulėjant turi būti įvardijama be jokių užuolankų kaip visai atskira raiškos sritis. Lilija Valatkienė šioje parodoje eksperimentuodama specialiai pateikia kelis DI sukurtus vizualus pagal savo nutapytus paveikslus. Ir tampa akivaizdu, kad kol kas tai dar labai netobulas, bejausmis, diskutuotinas instrumentas, tesugebantis perskaityti menininko sukurtus originalus ir vykdantis pažodines komandas. Bet kas gi žino, kaip bus toliau, nes dirbtinis intelektas sparčiai „mokosi“ iš mūsų pačių sukurtų algoritmų. Dabar turime progos pasidomėti Lilijos tapybos, fotografijos užkalbėjimais ir garsų magija“, – dėsto dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
Dailėtyrininkės nuomone, patyriminės parodos, atskleidžiančios santykį ir su kitais kūrėjais, visada turi ir edukacinį poveikį, žiūrovas taip gali pajusti, suprasti meninių raiškos priemonių sintezės principus, gauti daug naujos patirties ir išgyventi daug skirtingų emocijų.

Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.

L. Valatkienė tapydama dažniausiai vadovaujasi emocija, gestu, impulsu, kylančiu iš pasąmonės ar inspiruotu gamtos pajautomis, garsų, kitų jutimų bei patirčių.